kai mes kalbėdavom

Tau mano mąstymo laikas per dažnas
O man be tavęs per ilgi vakarai
Vien dėl to kai mes kalbam atrodo kad baramės
O kai tylim - .... tai būna retai.

Aš tavęs sau pačiai pavydėjau
Tu manęs net dienoj nematei
Ir kai mes kaskartą kalbėjomės
Mum sakydavo: „baikit bartis, vaikai“

Mes perpus savo baimę dalinom
Minčių sėklom viens kitą mėtėme
Kiekviena kibirkštim sudygdavo
Ir švelnia šiluma įsisėdavo.


Įsisėja, pasklinda po kūną
Ir vėl pilas žaibais per akis.
Vėl visi mus ramina ir tildo
O tu mirkteli man: tai lemtis.