Dviratis

Tirštas rūkas slenka nuo ežero, pamažu dengia mūsų karklynus, kalvas. Drėgmė skverbiasi į vidų – ištrūkusi viršutinė striukės saga. O rankos. Važiuojant jos visai sugrubs.

–    Ar tu ilgai? – rimtu balsu klausia Tanas.
–    Tik akimirką, – sakau ir galvoju, jog tikriausiai visą dieną – nuo ryto iki vakaro.
–    Neįvirsk į kokį griovį, – perspėja, akimis lydėdamas mane iki karklų krūmų.
Ten – mūsų dviratis, bet važiuoju tik aš.

–    Kiškio kepurę! – sušunka Tanas. Rytais šalta.
–    Nereikia, tik trukdys, – numoju ir prasivedu dviratį tarp dviejų karklų krūmų.


Koks tas mūsų dviratis – be sėdynės. Minu atsistojusi. Į kalnelį – atiduodu daug jėgų, Tanas dar mato. Tarsi sliuogčiau moliu. Minu.

Užsliuogusi atsisuku – Tanas jau viduje.
Turbūt sėdi savo apvalioje kėdėje su atlošu arba prigulė lovon. 

Iki plento veduosi. Ratai giliomis vagomis rėžiasi į drėgną molį. Važiuoti būtų dar sunkiau.



Lekiu plentu per kalveles. Atsistojusi. Nesmagu – už nugaros garsai. Nereikia žvalgytis, ims ir pravažiuos, ims ir...

–  At-si-sėsk juk, mergaite‼ – šaižus balsas už nugaros. Ir ūžimas.

Greičiau važiuoti, greičiau greičiau. Minti. Iki keliuko į mišką, blogiausiu atveju, iki keliuko. Du dunkt, du dunkt, - širdis kaip traukinys.

–  At-si-sėsk gi‼ - sunki ranka spaudžia petį. – Sėskis!


Koks tas mūsų dviratis – be sėdynės. Metalinis strypas jos vietoje. Du vyrai sunkvežimyje.
Vieno ranka akimirką spaudžia petį. Metuosi į dešinę – griovys.


***


–    Aštuntas vagonas. Čia aštuntas, – šūktelėjo palydovė.
–    Mano? –  norėjosi atsisukti ir kieno nors paklausti.

Ryto rūke prie vagonų skubėjo keli žmonės. Palydėk mane, Tanai.