Kiečiausias kiaušinis

Kristau švenčiausias, kaip man ji patiko! Marijona. Akimis sekiodavau iš paskos. Bet tik iš toli. Tik iš toli galėdavau pažvelgti jos pusėn. O kartais užklupdavau save nepadoriai galvojantį. Labai nepadoriai. Aš norėdavau ją paliesti.

Aną Velykų rytmetį visas miestelio jaunimas susirinko draugėn. Šventiniam kiaušiadaužiui. Stovėjau atokiau akis nudelbęs. Per pašaipos atstumą. Šūvio atstumą.
Marijona garsiai juokėsi. Jos kiaušinis visus sudaužė. Ir čia žvilgsniu už manęs užkliuvo.
- Ei, durneliau, rinkis kiaušinį! - atkišo pintinę.
- Kad tik vienas tėr... - traukiausi atatupstas.
- Tu manęs nenervyk! - įbruko margutį mano virpančion saujon.
- Smaigaliu varyk! Smaigaliu, arkliasnuki! - šaukė Zigmas, Marijonos pusbrolis.
Mes susidaužėm. Ir jos margutis skilo. Visi nuščiuvo.
- Kvailas arkliasnukis! - Marijona šveitė savo kiaušinį žemėn.
Taip aš tapau vyru.

Metai bėgo, o palaiminga išraiška mano veide nesikeitė. Juos visus išvežė. Ir Marijoną, ir Zigmą. O aš stovėdavau išsišiepęs ir modavau tolumoje pranykstantiems traukiniams. Paskui bėgdavau laukais šaukdamas:
- Mano kiaušinis! Mano kiečiausias!
Ir tik kartais. Tik retkarčiais galvoje sukrutėdavo nerangus trynys. Kažkoks prašviesėjimas, sumišęs su keistu liūdesiu. Slėpdavausi pabūgęs. Dauždavau kakta sienon, dauždavau kelis kartus. Ir taip aprimdavau.