Fleitininkas (pabaiga)

K e r š t a s  i r  u g n i s


Atsidusęs padėjau nebaigtą gaudyklę į šalį ir nusivaliau rankas. Polas sumikčiojo ir nutilo, baugiai apsidairė, tarsi tikėdamasis pašaipaus žvilgsnio iš šalies, tačiau niekas į jį neatkreipė dėmesio.
- Sutikote apaštalus? - paklausiau tyliai, nors atsakymą ir taip žinojau. Polas nervingai palinkčiojo ir norėjo kažką pasakyti, bet taip ir nepradėjo, tik sužiopčiojo kaip žuvis.
- Ir tas kraujas ant tavo apsiausto taip pat apaštalo?
- Aš jį nušoviau, Benai! - Polas palietė savo ginklą, bet tuoj atitraukė ranką. - Jis mane puolė su paprasčiausiu pagaliu, aš išsigandau ir iš karto jį patiesiau...  Ar tavo pasakojimas apie juos buvo tiesa? Jeigu taip, ką man dabar daryti, Benai?
- Nežinau, - atsakiau ramiai, žiūrėdamas jam į akis. - Aš viską, ką galėjau padaryti, jau padariau, Polai. Perspėjau jus, vos tik pasirodėte Verdėje. Kodėl neklausėte?
- Dėl Dievo meilės, mes galvojome, jūs mums vietines baisias sakmes pasakojate! - įsiterpė Nikolas. - O kas tiki sakmėmis? Be to, mums Hefaistas tvirtino, kad pavojus miškuose nėra toks didelis, kaip pasakojama...
- Hefaistas, - nekantriai pertraukiau jį, - miškuose šlaistosi jau daugiau kaip dešimt metų, aišku? Jam gal ir nėra ko bijoti, tuo tarpu jūs ir aš esame naujokėliai! Be to, pasitikėti Hefaistu yra dar didesnė kvailystė, nei laipioti po kalnus. Jumis dėtas, su juo net nekalbėčiau.
- Vadinasi... - sumurmėjo sutrikęs Polas, - man viskas baigta? Kas dabar bus?
- Tu išeisi paskui fleitininką, vos tik jis pasirodys Verdėje. Dabar ruduo, Polai. Jis gali ateiti bet kurią dieną ir bet kurią valandą. Jeigu nori patarimo iš manęs – važiuok kuo toliau iš Verdės. Negaišk nė akimirkos, išvažiuok šiandien pat. Keliaukite į Džiboutą ir plaukite laivu kuo toliau nuo Afrikos. Galbūt tada išliksite savimi.
Polas palinkčiojo, įtikintas mano žodžių. Tuo tarpu Nikolo veide aš vis dar mačiau abejones. Bet jis neištarė nė žodžio.
Polas atsistojo, pasitaisė šautuvą, kabantį ant peties. Jis ištiesė man ranką.
- Likite sveikas, Benai. Aš padarysiu taip, kaip patarėte.
- Linkiu jums išlikti savimi, - padaviau jam saviškę. Ir būkite toks malonus – niekam neprasitarkite apie savo nuotykį. Išnykite tyliai. Čia ir be jūsų atsiras vienas, kurį fleitininkas pasikvies į savo zombių gretas.
Broliai Albrechtai patraukė link durų, o aš tuo metu tikrai troškau, kad jie kuo greičiau pasinaudotų patarimu. Daugiau aš niekuo jiems negalėjau padėti.
- Ko jie norėjo? - paklausė staiga iš kažkur atsiradusi Merė. Ji lydėjo abu vokiečius įtariu žvilgsniu. - Kas jiems nutiko?
Jau išsižiojau tarti „nieko“, tačiau susilaikiau. Prisiminiau savo pažadą Merei nemeluoti.
- Polas užmušė apaštalą. - Tyliai pasakiau. - Šiandien jis išvyks į Džiboutą ir išplauks laivu iš Afrikos.
Merė su nuostaba ir siaubu pažvelgė į nelaimingąjį dar kartą. Vokiečiai išėjo, paskui save uždarydami duris.
- Manai, jam tai padės?
- Jeigu ir padės, mes apie tai nesužinosime, Mere. - Atsidusau, vėl imdamasis gaudyklės pynimo.

---

Nepaisant mano pastangų, abu brolius aš vėl pamačiau vakare, kabindamas prie durų uždegtą žibintą. Jiedu valė ginklus prie nakvynės namų, apie kažką tarpusavyje kalbėdamiesi. Neatrodė, kad ruoštųsi iškeliauti. Apsidairiau, tikėdamasis pamatyti aplinkui nors vieną paruoštą vežimą su mulu, tačiau aplinkui nieko panašaus nebuvo.
- Ką  judu čia darote? - paklausiau, priėjęs prie brolių. - Kodėl Polas vis dar čia? Nejaugi nesuprantate, kad fleitininkas gali pasirodyti kiekvieną akimirką?!..
- Atleisk, Benai. - Polas kilstelėjo šautuvą ir patikrino spyną. - Nusprendžiau pasilikti ir pasitikti tą padarą.
- Su šiuo šautuvu? Polai, tau nieko neišeis! Jo melodija neleis tau paleisti nė vieno šūvio! Tą pačią akimirką, kai jis pradės groti, tu nebebūsi tu! Ar tiek tu pajėgi suprasti?!
- Aš viską suprantu, Benai. - Nusišypsojo Polas. - Tačiau fleitininkas turi pasirodyti iš kažkur, o jo melodija nesklinda visą laiką, ar ne? Aš jį nušausiu iš tolo. Palauksiu, kol jis išlįs iš miško, sėdėsiu savo slėptuvėje užsikišęs ausis vata. Nušausiu jį ir pats vienas iššaudysiu visus jo apaštalus. Jeigu aš esu pažymėtasis, kas bus, jeigu aš iššaudysiu juos visus? Juk netapsiu jais visais iš karto, a, Benai?
- Iš kur tu sužinojai, kaip fleitininkas ateina į Verdę? - nustebau. - Tiek daug aš tau nepasakojau...
- Aš papasakojau, - ramiai pasakė Hefaistas, kuris stovėjo už kelių žingsnių, atsirėmęs į trobos kampą. - Aš jam pasiūliau šią mintį, šitą planą ir papasakojau, kaip jį įgyvendinti.
Akimirką apstulbęs ganiau akis į senąjį medžiotoją.
- Po šimts, Polai, kaip tu galėjai vėl patikėti Hefaistu? - atsidusau.
- O jam reikėjo patikėti paskutiniu bailiu? - atkirto Hefas. - Tokiu, kuris bijo surizikuoti vien dėl to, kad neišgirstų iš savo moters pikto žodelio! Kaip tau sekasi, Benai? Ar jau susitaikei su šlube Mere? Girdėjau, susisukai su ja šaunų lizdelį...
- Ne tavo reikalas, Hefai! - parodžiau į senąjį medžiotoją pirštu. - Tavo nepavykę planai visiems jau seniai įgrisę iki gyvo kaulo! Polą dėl tavęs aš jau perspėjau. Jeigu jis ir toliau nepraras noro šokinėti pagal tavo dūdelę – jo reikalas.
Apsisukau eiti šalin.
- Mano planai visada veikia, tik kažkodėl man nuolat pasitaikydavo tokie bailiai kaip tu! - riktelėjo senis man pavymui.

Kai įsiutęs grįžau į vyninę, Merė iš karto atkreipė dėmesį į mano nuotaikas.
- Polas neišvyksta. Jis nusprendė nušauti fleitininką! - paaiškinau, išvydęs jos klausiamą žvilgsnį.
- Nejaugi jis nesupranta, kad pralaimės? - susirūpino Merė.
- Suprastų, jeigu jam už nugaros nestovėtų tas gyvatė Hefaistas! Jis ir pasiūlė Polui šią mintį. - Aš atidariau baro stalčių ir ištraukiau savo revolverį.
Merė užmerkė akis ir susvyravo.
- Hefaistas?.. - suvapėjo. - Vėl Hefaistas?
- Deja.
- Ir jie juo patikėjo?
- Jie lyg marionetės, Mere. Hefaistas liepia, Polas vykdo... Mano žodžių jis nebeklauso.
- Kam tau ginklas?
- Noriu turėti jį šalia, Mere. Dėl viso pikto.
Bet Merė nenuleido nuo manęs išgąsdintų akių, todėl paslėpiau revolverį ir apkabinau merginą.
- Nebijok, mieloji. Aš nebandysiu nušauti Hefaisto.

---

Kitas rytas, nors ir saulėtas, atrodė be galo niūrus. Ir kalta buvo visai ne gamta, o Verdės gyventojai. Žmones aiškiai išvargino nepaliaujamas fleitininko laukimas. Kai kurie sutiktieji atrodė neišsimiegoję ir tik suniurzgėdavo kažką nesuprantamo, atsakydami į pasisveikinimą. Merė buvo viena iš jų. Ji ir pabudo anksčiau už mane, ir dingo iš lovos net nepažadinusi, ko paprastai nedarydavo. Tiesa, vėliau pabandė nusišypsoti ir suvaidinti linksmą, tačiau jai prastai sekėsi.
Polas Albrechtas visą dieną vaikščiojo su šautuvu. Jis jaudinosi labiau nei kiti – be perstojo dairėsi į tilto pusę, laukdamas pasirodančios mažosios fleitininko armijos. Netoliese jo sukiojosi Hefaistas, kartais persimesdamas su vokiečiu vienu - kitu žodeliu.  Jis taip pat neišleido iš rankų šautuvo, tarsi ruošdamasis blogiausiu atveju priversti Polą iššauti į fleitininką.
Aš užsiėmiau žuvų gaudymu, nepaisant to, kad vakarais vyninė vėl buvo pustuštė. Tiesiog man patiko merkti gaudykles į vandenį ir ištraukti jas pilnas. Taip pat stengiausi dažniau būti šalia Merės, kad mergina be reikalo nesijaudintų.

Jau buvo pietų metas, kai staiga į vyninę įbėgo baisiausiai susijaudinęs Timas ir suriko visiems, kurie tuo metu buvo patalpoje:
- Fortas! Fortas dega! Kelis prašo pagalbos!..
Aš iš pradžių nustebau – tokia naujiena atėjo tikrai ne laiku. Dar didesnę nuostabą sukėlė tai, kad visur dar buvo pakankamai drėgna po neseniai praūžusių liūčių – tą pačią mintį balsiai pakartojo vienas iš medžiotojų.  Aš skubiai mečiau savo darbus ir išbėgau su vyrais paskui Timą.
- Dega senasis Verdės fortas! - klykė Timas, lėkdamas kaip vėjas prieš mus, tačiau jis greitai pasuko iš tiesaus kelio link našlės Lamborn namo. - Kelis prašo pagalbos!..
Į dangų kilo juodų dūmų stulpas, kurį kiekvienas nesunkiai galėjo pamatyti iš bet kurios savanos vietos. Galbūt netgi iš už kalno. Jie buvo pats tikriausias įrodymas, kad pastato sienos iš išorės gana drėgnos. 
Kai iki forto beliko visai mažai, išvydome ir ugnies liežuvius, kurie ūždami kilo virš fortą apsupusių namų stogų. Kelis stovėjo prie vartų ir jau mojo mums sustoti.
- Per vėlu! - suriko jis, perrėkdamas ugnies gaudimą. - Fortui galas! Reikia aplieti vandeniu aplinkinius pastatus, kol nevėlu!
Du vyrai įbėgo į artimiausią namą ir po akimirkos išsinešė tris kibirus. Dar keli nubėgo prie Naraino sandėlio.
- Nestovėk čia! - suriko man nuotykių ieškotojas. - Jauti, kaip karštis kyla?! Tuoj šia gatve negalėsime praeiti! Eime, padėsi man prie šulinio!
Karštis išties kilo pašėlusiu greičiu. Laimė, fortą supo tvora, kuri kol kas sulaikė dalį karščio, tačiau ji buvo tik pusiau akmeninė. Kita jos dalis – stori rąstai grasino bet kurią akimirką suliepsnoti atvira ugnimi. Netgi gretimų pastatų sienos gana sparčiai garavo. Žmonės skubiai kraustėsi iš jų, nešdami savo turtą kuo toliau nuo pavojingos vietos.
Šulinys stovėjo prie Naraino sandėlio kampo, uždengtas stambiu mediniu dangčiu. Jo rentiniai buvo juodi, dvokė puvėsiais. Vanduo jame tikriausiai turėjo tokį patį kvapą. Kelis  pabandė nukelti dangtį, tačiau jis buvo per sunkus netgi jam. Pribėgęs nutvėriau kitą jo galą ir trūktelėjome iš visų jėgų dviese. Nenoriai, tačiau juodų rąstų dangtis šiek tiek pakilo. Kelis parodė nosies mostu į šoną ir šiaip ne taip nukėlėme tą sunkenybę nuo šulinio.
- Virvę! - suriko Kelis kažkam, kas stovėjo už sandėlio kampo. – Ir kibirus atneškite!
Netrukus atbėgo visi tie, kurie vos prieš kelias minutes gurkšnojo vyną Merės užeigoje. Kelis skubiai pririšo prie virvės kablį ir nuleido kibirą į šulinį. Pro šalį prabėgo daugiau vyrų – jie skubėjo su kibirais prie Teršeto.
O fortas staiga nustojo spjaudytis juodais dūmais. Dabar jis degė skaisčia liepsna, išgarinęs visą sugertą vandenį. Karštis tiek padidėjo, kad jautėme jį netgi prie Naraino sandėlio.
- Nešk! - Kelis padavė pilną kibirą medžiotojui ir tuoj pat į šulinį nuleido antrą. - Forto tvorą taip pat apliekite!..
Medžiotojas nubėgo, viena ranka prilaikydamas skrybėlės kraštą.
Kelis tuo tarpu ištraukė antrą pripildytą kibirą ir padavė man. Aš nuskubėjau paskui pirmąjį, jausdamas sulig kiekvienu žingsniu augančią kaitrą. Kol kas ją buvo įmanoma pakęsti, tačiau neilgai šitaip bus. Prie tvoros vyrai jau dangstėsi veidus, liedami vandenį ant garuojančių rąstų. Aš išpyliau savo kibiro turinį ant arčiausiai stovėjusio pastato sienos ir bėgte pasileidau atgal. Tačiau Kelio prie šulinio neberadau – ten buvo susigrūdę keli vyrai, kurie spoksojo žemyn, tarsi bandydami kažką įžiūrėti.
- Kas nutiko? Kur vanduo? – paklausiau Rendžio, stovėjusio arčiausiai.
- Palauk, į šulinį Kelis ką tik įkrito! - riktelėjo šis.
Aš būčiau nusišypsojęs iš tokio milžino nuotykio, tačiau situacija tuo metu buvo tokia, kad juokas neėmė. Kelis iš tiesų pliuškenosi tamsoje, bandydamas kojomis įsiremti į slidžius sienojus ir kopti į viršų virvės pagalba.
Visa laimė, buvo tokių, kurie nešė vandenį tiesiai iš upės, nors tas kelias buvo daug tolesnis. Vyrai laistė vandeniu pastatus ir forto tvorą negailėdami jėgų. Garai kilo į dangų kartu su ugnimi, tuo pačiu šiek tiek sumažindami kaitrą. Kažkas šūktelėjo perspėjimą ir ugniagesiai pasitraukė nuo forto kuo toliau. Po akimirkos forte kažkas subildėjo, sutratėjo, pastatas ėmė griūti, palaidodamas pirmą aukštą. Ugnis sumažėjo, tačiau tebedegė taip pat atkakliai.
Pukšėdamas ir šniokšdamas, lyg koks garvežys, Kelis pagaliau užkopė virve ir įsitvėrė į kraštą. Iš jo lūpų pasipylė virtinė riebiausių keiksmažodžių, kokius man tik teko girdėti. Aš jį puikiai supratau. Patirti nesėkmę tokiu atsakingu momentu atrodė daugiau nei paprasta nesėkmė. Ir Kelis tuoj pat apkaltino visus velnius, kurių vardus jam pavyko prisiminti.
- Skubėk! - Rendis tuoj pat ištraukė pripildytą kibirą ir įkišo jį man į rankas. Tačiau nubėgti su juo iki forto tvoros man nebeteko – ten, per pagarbų atstumą nuo jos, keli vyrai rėkė visiems nebesiartinti, o gelbėti artimiausią pastatą. Karštis pasiekė apogėjų ir gatvė tapo nebepraeinama. Aš skubiai apsišlaksčiau vandeniu veidą ir pabandžiau pasiekti namo sieną, kuri buvo atsukta į fortą. Vos įžengęs į gatvelę supratau, kad įkvėpti čia neteks – oras buvo skausmingai karštas. Šliūkštelėjau vandenį ant sienos ir kuo skubiau atsitraukiau. Forto tvoros ugnis dar neapėmė, aš tikėjausi, kad gretimo pastato ji nepaims tuo labiau.
Pro mane prabėgo kažkoks šaunuolis, apsirišęs veidą varvančia skepeta. Jis smagiai išliejo savo kibiro turinį ir nulėkė atsinešti antro.
- Tu kurčias, ar ką?! - suriko ant manęs vienas iš talkininkų. - Juk sakiau, kad nesiartintum! Nori gyvas sudegti?!
- Betgi nubėgo... - sutrikęs parodžiau į šaunuolį, kuris lėkė iš visų jėgų link Teršeto.
- Džekas yra ne viso proto, todėl jis ir bėgioja! - nusispjovė pašnekovas. - O gal tu taip pat nevisprotis?
Su juo aš nesiginčijau. Vyrai pamažu traukėsi, užleisdami kelią ugniai. Dabar jie laistė tik priešingą namo sieną ir jo stogą.
Tačiau ugnis forte jau rimo. Dabar ji degė tik pažeme, vos beiškildama už perkaitusių išorinių sienų. Ir ji degs visą naktį, kol išblės paskutinės žarijos. Neišsimiegojusiems vyrams tai turėjo būti nemenkas išbandymas.

Visa laimė, mūsų triūsas nenuėjo perniek – artimiausias pastatas neužsiliepsnojo. Maždaug po dviejų valandų gaisras forte tiek aprimo, kad vėl galėjome prieiti ir aplieti tvorą. Jaučiausi gerokai nuvargęs, tarsi dvi paras be perstojo žuvų gaudykles pynęs. Kai sugrįžau į vyninę, troškau tik vieno – kažko išgerti ir nusnūsti bent kiek minkštesnėje vietoje, tačiau mano troškimams kol kas teko palūkėti. Tuo metu vyninėje pamačiau viešinčius dvasininką Montį ir našlę Lamborn, kuri vyninėje pasirodydavo labai retai, ir tik tam, kad nusipirktų kelis butelius vyno išsinešti į namus.
Be abejo, jie aptarinėjo forto padegimą, o kad pastatas buvo padegtas, tuo neabejojo niekas. Merė susirūpinusi sukiojosi po virtuvę, kartais pažiūrėdama pro langelį į dangų šiaurinėje Verdės pusėje, ar nematyti naujo dūmų stulpo.

Vėliau Montis pakvietė mane prie stalo. Jis norėjo pasikalbėti apie fortą, apie pastato padegimą. Deja, aš niekuo jam negalėjau padėti. Iš vietinių gyventojų pažinojau tik nedaugelį, įtarinėti neturėjau ko. Netgi Hefaistą būčiau palaikęs nekaltu, nors senis ir nepadėjo gesinti gaisro. Aš jį mačiau besibastantį kartu su Polu netoli Teršeto, jiedu kažką aptarinėjo, ginčijosi. Polas ruošėsi susitikti fleitininką ir senis labiau rūpinosi vokiečio sėkme, nei kažkokio forto likimu.
Montis atrodė šiek tiek išsiblaškęs. Nors ir klausinėjo apie fortą, man viso pokalbio metu atrodė, kad jis galvoja apie kažką kitą. Galop, kai visos teorijos apie galimą padegėją ir jo motyvus išseko, Montis netikėtai prasitarė, kad iš Verdės išvažiuoja viena šeima. Tada aš prisiminiau, ką man prie upės sakė Timas – kiekvieną rudenį kas nors išvažiuoja, neištvėręs įtampos. Šitai dabar ir prasidėjo.

---

Fleitininkas nepasirodė nei šią, nei dar kitą dieną. Polas atrodė gerokai sublogęs, tačiau jo akyse vis dar pastebėdavau viltį, kurią jam be perstojo kurstė Hefaistas. Jis neišlaido iš rankų savo šautuvo, o aplinkinių beveik negirdėdavo, nes buvo į ausis prisikišęs vatos. Jis laukė.
Timas visą laiką kažkur bėgiojo, atnešdamas visokių naujienų. Jis išlydėjo vežimus su išsikraustančia šeima, jis sekė vargšą Polą, stebėjo Hefaistą, Montį, Kelį ir jo visur buvo pilna. Jo pasakojamos naujienos, regis dygo kaip grybai, aš net paprašiau jo liautis, nes galų gale pasijutau toks išsekęs, kad nebesugebėjau susikaupti netgi ties paprasčiausiu dalyku – gaudyklės įmerkimu į Teršeto vandenį. Vieną kažkodėl ryte palikau nakvynės namų šulinyje, po to pats stebėjausi, kaip ji ten atsirado...

Nepaisant fleitininko lėtumo, mums sėdėti be darbo neteko. Kitą dieną staiga užsiliepsnojo kitame Verdės pakraštyje stovėjęs tuščias namas. Apie jį sužinojome iš garsaus vaikiško riksmo, kuris iš karto prikėlė nemiegojusius vyrus netgi greičiau, nei tą būtų padariusi Londono ugniagesių komanda...
Šį kartą užgesinti suspėjome laiku, tačiau iš pastato liko tik sienos ir stogo karkasas, visas juodas ir bet kurią akimirką žadantis sugriūti.
- Kai pagausiu tą niekšą, nepagailėsiu jam savo geriausios virvės! - tūžo Kelis, mosuodamas varvančiu kibiru. - Vyrai ir taip nuvargę, naktimis neišsimiega, o čia dar tuščius pastatus laistyk vandenėliu!
Neturėjau jam jokių paguodos žodžių, tad nebyliai pritariau.

Trečias pastatas – visai atokiai pastatytas sandėlis – užsiliepsnojo naktį. Žinoma, jis taip pat buvo nenaudojamas. Padegėjas savo aukas rinkosi atidžiai.
Šį kartą Timas miegojo, o apie gaisrą paskelbė arčiausiai gyvenusi moteris. Kelis ten atbėgo tik su kelnėmis, ką tik iššokęs iš lovos. Pasižiūrėjo į ugnį, į susirinkusius vyrus ir nusispjovė:
- Eikite namo, nestovėkite! Eikite miegoti ir kad išsimiegotumėte!
Vyrai nustebę parodė į ugnį, tačiau Kelis numojo ranka.
- Na ir tegu dega! Jis per toli nuo kitų pastatų, nieko blogo nenutiks! Dabar ne laikas bėgioti su kibirais iki upės.
Tačiau gyventojai neskubėjo grįžti į lovas. Sandėlis degė ilgai, žiūrovų sulaukė taip pat daug. Atrodė, jog staiga prasidėjo vidurvasario šventė, kad tuoj visi ims šokti aplink ugnį...
Aš grįžau po gero pusvalandžio. Merė nemiegojo, ji žiūrėjo į mane graudžiu žvilgsniu, tarsi kažko prašydama, ar tikėdamasi. Nusirengiau, atsiguliau į lovą ir apkabinau ją, ketindamas pabandyti užmigti. Miego reikėjo ir man.

---

Kitą dieną mes laukėme jau ne vien tik fleitininko. Kelis bastėsi visomis gatvelėmis, stebėdamas visus ir viską. Iš šalies atrodė, kad nuotykių ieškotojas neturi ką veikti, tačiau jis laukė padegėjo pasirodymo. Pasikvietęs į pagalbą kelis draugus, jis stebėjo Verdės pastatus.

Buvo kaip tik kelios minutės po dvyliktos, aš tuo metu sūdžiau išdorotą žuvį, o Merė netoliese valė išplautas lėkštes. Jaučiausi gerokai atsigavęs, tada į darbą gerokai įsijaučiau ir fleitininko melodijos iš karto neišgirdau.
Ją pirma išgirdo Merė, o aš išgirdau, kaip sudužo iš jos pirštų išslydusi lėkštė.
- Kas nutiko?... - nustebęs atsisukau. Iš karto pagalvojau, kad mano meilė bus įsipjovusi. Išvydęs išbalusį Merės veidą ir besiblaškantį jos žvilgsnį, išgirdau ir tai, ką ji girdėjo - fleitos melodiją.

Galbūt susitikimas akis į akį su tuo padaru taip paveikė mane, kad tuo metu aš neišsigandau. Taip, melodija buvo nuostabi, kerinti, kol kas dar labai tolima, tačiau aš jos klausiausi beveik abejingai.
- Nebijok, Mere, - aš suspaudžiau merginą savo glėbyje. - Jis čia neateis. Niekas iš tavo namų neišeis paskui jį. Niekas...
Merė linktelėjo, tačiau išgąstis iš jos akių nedingo.
- Polas! - staiga prisiminiau. - Jis ruošiasi nušauti tą padarą!
Turėjau tai pamatyti. Sprendžiant iš melodijos stiprumo, fleitininkas netrukus turėjo pasiekti tiltą. O Polas ruošėsi šaudyti iš Naraino sandėlio antro aukšto – iš ten visa savana buvo kaip ant delno.
- Ne, ne... - papurtė galvą Merė, delnais dengdama ausis. - Negaliu klausytis!...
- Mere, jis groja ne tau...
- Aš negaliu klausytis tos šlykštynės! Negaliu!
Mergina prisispaudė prie sienos ir užsimerkė. Jos skruostais ritosi ašaros. Mano paguoda jai nerūpėjo. Taip ją ir palikau, besistengiančią negirdėti visko, kas vyksta aplinkui jos namus.

Žmonių gatvelėse nebuvo. Verdė atrodė išmirusi, lygiai kaip pirmą mano atvykimo dieną. Hefaistas tikriausiai palaikė Polui kompaniją.
Nuėjau tuščia gatvele link Naraino sandėlio. Norėjau viską matyti. Galbūt tikėjausi suprasti, kas nutiko tam medžiotojui iš Hefaisto pasakojimo, kuris nubėgo paskui fleitininką su šautuvu. Arba merui Lambornui, kuris greičiausiai nukovė fleitininką kardu. Dar daug klausimų buvo neatsakyta...

Štai ir jie, artinosi prie tilto, niekur neskubėdami ir dėl nieko nesirūpindami. Apaštalai draugiškai lingavo, greičiausiai užhipnotizuoti melodijos. Iš čia negalėjau matyti jų veidų, tačiau dar gerai prisiminiau, kaip jie atrodė, įžengę į Verdę.
Staiga išgirdau riksmą nuo Naraino sandėlio pusės. Balsas buvo Hefaisto, ir senis tikriausiai rėkė ant vargšo Polo. Kai prisiartinau prie sandėlio kampo, staiga nugriaudėjo šūvis.
- Ir tai vadinasi snaiperio pasirodymu! - suriko Hefaistas iš antro aukšto. - Šventas kalibre, šitaip net mano motina, amžiną jai atilsį, nešaudė...
Polas jam kažką atsakė vokiškai ir tuoj pat nugriaudėjo dar vienas šūvis. Fleitininkas kuo ramiausiai užlipo ant tilto.
- Aš girdžiu kažkokią melodiją... - išgirdau Polo balsą.
- Tu nori klausytis sušiktos dūdelės, ar ilgai ir laimingai gyventi, buožgalvi prakeiktas?! - subaubė Hefaistas.
Kažkas viršuje subildėjo, sutratėjo, Polas vokiškai nusikeikė. Nusprendžiau ten nelipti, juolab ir Hefaisto visai netroškau susitikti.
Fleitininkas jau perėjo tiltą ir pasuko tiesiai į mane. Dabar aiškiai mačiau jo rankas, laikančias fleitą, bereikšmes zombių akis, netgi  atpažinau Makbraidą, kuris suspėjo tiek suplonėti, kad jam visus kaulus galėjai suskaičiuoti per beveik permatomą odą. Aišku, jis manęs nematė, o jeigu ir matė, aš jam visai nieko nereiškiau. Nors kas žino – galbūt mane pažino tie, kurie buvo jo viduje...
Virš mano galvos, pro sandėlio langą, žybtelėjo dar vienas šūvis. Polas tikriausiai nepaprastai jaudinosi, tačiau šį kartą jam pasisekė – fleitininko melodija staiga nutrūko, padaras staigiai loštelėjo atgal ir visu ilgiu krito ant žemės. Jo fleita nuriedėjo šalin.
Staiga įsivyravus mirtinai tylai, aš išsigandau. Prisiminiau, ką padarė apaštalas senei Hor, kuomet fleitininkas pats nustojo groti ir atsisuko pažiūrėti į ją.

Iš karto įvyko keli dalykai...

Visų pirma, antrame sandėlio aukšte kilo triukšmas. Vėl ėmė rėkti Hefaistas, ir jo balse buvo tiek įtūžio, kad Polo vietoje aš antrą šūvį būčiau pataupęs apsisaugojimui nuo senio.
- Ko tu spoksai, nušauk juos visus, prakeiktas vokietpalaiki! Ko sustingai?! Jeigu nepajudėsi, jie visi išsibėgios!
Jis papylė Polui krūvą įžeidimų, kuriuos aš nutylėsiu, tačiau per visą ilgą Hefaisto tiradą daugiau nenugriaudėjo nei vienas šūvis. O po akimirkos Hefaistas nutilo. Paskutiniai jo žodžiai buvo pilni nuostabos:
- Šventas kalibre, jis gi prakeiktas zombis! Dieve aukštielninkas...

Dar jiems tebetriukšmaujant, iš artimiausių pastatų išlindo  keli vyrai ir moterys. Jie nustebę žiūrėjo į gulintį ir nejudantį fleitininką, į lėtai svyruojančius zombius, kurie pamažu ėmė busti iš savo transo.
Apsiblaususiose akyse atsirado primityvi nuostaba, aplinkinio pasaulio suvokimas. Ir jie pamatė žmones.
Vienas iš pirmos eilės bjauriai suplerpė. Tuoj pat jam pritarė kitas, pritūpdamas ir pasiremdamas į žemę ilgais pirštais. Staiga jis pasileido bėgti tiesiai į žioplius, kurie visai to nesitikėjo. Maža to, jie greičiausiai pamatė laisvą apaštalą pirmą kartą. Ir beveik visi vyrai nešiojosi šaunamuosius ginklus.
Du iš jau nebedarnios rikiuotės pastebėjo mane...

Turėjau revolverį ir aš, tačiau juo reikėjo taikytis į save, o ne į šituos bepročius. Kai tiedu pradėjo lėkti į mane, plerpdami savo nesuprantamus karo šūkius, aš įbėgau į sandėlį. 
Hefaistas, sudorodamas apaštalus, naudojosi metaliniais smaigais, tačiau jų aš neturėjau, o Naraino sandėlyje nieko panašaus nebuvo. Tačiau čia buvo virvių ir keli kastuvai. Taip pat geras tuzinas kibirų, kuriuos Kelis įsakė čia laikyti, jeigu kiltų dar vienas gaisras. Paėmiau vieną kastuvą ir užsimečiau ant peties ritinį virvių. Man už nugaros trinktelėjus durims, užsimojau kastuvu, ketindamas parblokšti apaštalą smūgiu į krūtinę. Smogiau ne iš visų jėgų, galbūt tik todėl Nikolas (o tai buvo jis) išliko sveikas. Vokietis parkrito ant žemės ir iškėlė rankas, norėdamas atremti kitą smūgį.
- Nikolai, po šimts, ką tu čia darai?! - surikau. - Juk galėjau tave užmušti!
- Palauk, Benai!.. - vokietis buvo išsigandęs ir akimirką – kitą net nebandė pakilti nuo žemės. Tuo ir pasinaudojo pribėgęs zombis – užuot puolęs mane, jis nagais ir dantimis įsikibo Nikolui į gerklę. Vokietis suklykė, čiupo kibų padarą už galvos ir tarsi lėlę atplėšė nuo savo kaklo. Jam tai buvo nesunku, nes padaras nebuvo itin stiprus. Tačiau padaryti žaizdą sugebėjo. Vokietis kraujavo, grumdamasis su atkakliu apaštalu, kuris žviegė ir cypavo, spoksodamas Nikolui tiesiai į veidą. Nežinia, kuo tai būtų pasibaigę, jeigu ne kastuvas mano rankose. Šį kartą pataikiau ten, kur reikia – apaštalas kriokdamas atsiplėšė nuo žmogaus ir tėškėsi į sandėlio sieną.
- Nesėdėk, Nikolai! Griebk virvę!
Nikolas galop atsipeikėjo, tačiau jis griebėsi ne virvės, o savo pistoleto.
- Nedrįsk! - surikau beveik tiesiai jam į veidą ir įgrūdau virvę į jo rankas. - Tik šiuo daiktu, aišku?! Nori tapti tokiu, kaip tavo brolis?!
- Kur Polas? - atitoko vokietis.
- Viršuje, kartu su Hefaistu...
Apaštalas spardėsi tarp kibirų, niekaip negalėdamas iš jų išsikrapštyti. Aš užmečiau ant jo virvę ir jau norėjau šūktelėti Nikolą, kad padėtų, tačiau tas jau bėgo pro duris, pamiršęs viską pasaulyje.
Akimirką susidarė įspūdis, kad visi aplink mane neteko sveiko proto. Sugriežiau dantimis ir nukreipiau visą dėmesį į besiblaškantį apaštalą. Padaras kriokė nesavu balsu, netgi puolė kandžioti kibirą, tikriausiai palaikęs jį gana pavojingu. Dėl šios smulkmenos man buvo lengviau apaštalą apvynioti ir surišti, kas jam tikrai nepatiko.
- Polai? Polai! - suriko Nikolas už durų. - Kur tu dingai, Polai?!.. Hefaistai, kur Polas?
- Tavo Polui ne visi namie! - atrėžė sausas Hefo balsas. - Jis bando išlipti per langą.
- Ką tu padarei Polui, niekše?!
- Nieko aš jam nepadariau, jis pats sau pasidarė!...
Hefas vėl bandė išsukti uodegą. Aš užsimečiau ant peties kastuvą ir išėjau iš sandėlio, pasiruošęs susitikti dar vieną apaštalą. Kairėje, prie pastatų, kur neseniai būriavosi žiopliai, nugriaudėjo neatsargus šūvis. Vienas apaštalas krito ant žemės, spjaudydamasis kraujais.
- Nešaudyti! - surikau šovusiajam, kuris ką tik pasmerkė save. Vyras bukai dėbtelėjo į ginklą savo rankoje, į gulintį zombį ir vėl pažvelgė į mane. Jo žvilgsnis buvo pilnas nuostabos.
- Na ir mulas tu, Džekai! - nusispjovė Hefaistas, eidamas pro jį.
Džekas? Tas pats šaunuolis, nepabūgęs forto ugnies?...
Aš jam nieko nebegalėjau padėti. Tą akimirką aplinkui vyko chaosas, reikėjo saugoti savo kailį. Už kampo kaip tik suskambėjo dūžtantis stiklas. Kažkas sunkus dunkstelėjo ant žemės.
- Polai! - suriko Nikolas. - Polai, tu sveikas?...
Nujausdamas nelaimę, pribėgau prie Nikolo ir pamačiau Polą, kuris gulėjo ant žemės, tarp stiklo šukių. Sandėlio antro aukšto langas buvo išmuštas.
- Stok! - sulaikiau Nikolą. - Nesiartink prie jo!
- Tu man nenurodinėk, angliška kiaule! - užsimojo kumščiu vokietis ir po akimirkos nusisuko, kad padėtų savo broliui. - Polai, ar viskas gerai? Nieko nesusilaužei?
Man už nugaros sušvokštė apaštalas ir tuoj pat gavau nestiprų smūgį. Atsisukęs išvydau jį, užsimojantį sausa šaka, kuri, rodės, tuoj pat sutrupės nuo kiek stipresnio stuktelėjimo. Zombiui tai nerūpėjo.
Šį kartą gerai prisitaikiau, tvodamas kastuvu į jo krūtinę. Trumpam prisvaiginęs, greitai jį surišau, kol dar nepradėjo daryti staigių judesių.
Du apaštalai bėgiojo aplink vieną pastatą, kurio viduje klykė moterys. Šiuo metu jie atrodė nepavojingi. Dar trys klykavo netoli svečių namų. O daugiau nepastebėjau, greičiausiai jie buvo nulėkę giliau į Verdę.
Nikolas kažką kalbėjo broliui vokiškai, iš jo žodžių pažinau tik kreipimąsi į Dievą. Kai atsisukau, jis pažvelgė į mane su ašaromis akyse.
- Benai, kodėl jis toks? Kas jam nutiko?..
Nikolas atlošė Polo galvą ir aš nejučia krūptelėjau, dar kartą tapęs liudininku proceso, kai visai neseniai buvęs normalus žmogus virsta į zombį. Polo akys buvo apsiblaususios, jis nebesuvokė pasaulio. Bent jau kaip žmogus. Jeigu jis ir pastebėjo savo brolį, greičiausiai pažino jį kaip mėsą, kurią galima sumedžioti ir suvalgyti.
- Traukis nuo jo, Nikolai, - perspėjau vokietį. - Traukis, jeigu nori gyventi...
- Kas, po velniais, jam nutiko?! - pakartojo Nikolas, lyg nebūtų girdėjęs mano sakomų žodžių. Jis atsistojo ir vienu mostu pritrenkė mane prie sandėlio sienos. - Ką tu jam padarei?!
- Kad tave kur velniai, Nikolai, aš liepiau jums nešdintis iš Verdės, kol dar turėjote laiko! - nusipurčiau vokiečio gniaužtus. - O ką judu padarėte?! Jūs paklausėte Hefaisto, kuris galbūt pusę Verdės per savo gyvenimą paaukojo! Nori žinoti, kas nutiko tavo broliui? Jis nušovė fleitininką! Matai, jis guli ten, prie kelio...
Užsikirtau, nes tik dabar pastebėjau keistą dalyką. Fleitininko apsiaustas tebegulėjo ten, kur padaras krito, tačiau jis buvo tuščias.
- Tai tik apsiaustas, Benai! - paniekinamai nusispjovė Nikolas. - Nieko Polas nenušovė!..
Aš stovėjau apstulbęs, nebežinodamas, apie ką begalvoti. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo ta, kad fleitininkas nušliaužė kur nors į šalį, palikęs savo drabužius. Tačiau aš jos atsisakiau – tai negalėjo būti tiesa. Juk ir anksčiau žinojau, kad po gyvo fleitininko apsiaustu nieko nėra.
Visiškai nieko...
Polas staiga suurzgė ir ištiesė rankas, pasiremdamas alkūnėmis į žemę. Jis pabandė atsistoti, tačiau kojos jo visai neklausė. Tikriausiai jis susilaužė jas, krisdamas iš antro aukšto. Po keleto nesėkmingų bandymų, kurių metu Nikolas tik vaikščiojo ratais aplink savo buvusį brolį ir kažką dejavo, zombis ėmė šliaužti į priekį. O nuo svečių namų staiga nuskardėjo piktas klyksmas – apaštalai mus pastebėjo ir pasileido bėgti visomis keturiomis, tarsi kokios makakos.
- Saugokis, Nikolai! - surikau ir sviedžiau jam vieną virvių ritinį. - Nebandyk jų užmušti, antraip išeisi ir tu! Padėk man!
Vokietis pažvelgė į zombius, tada nusibraukė ašaras ir linktelėjo, tarsi susitaikydamas su likimu. Jis suspaudė rankoje virves, užsimojo jomis ir smogė pribėgusiam zombiui į galvą. Apaštalas trumpai kiauktelėjo ir sudribo ant žemės.
- Aš tave tuoj sutvarkysiu, tu... - Nikolas užbaigė kažkokiais vokiškais žodžiais, užnerdamas virvę apaštalui ant kaklo.
Kiti du pribėgo prie Polo, tačiau jo nepuolė, tik apuostė ir pasitraukė, leisdami jam šliaužti toliau. Jiedu puolė mane.
Pirmą nubloškiau kastuvu, tačiau surišti jį pritrūkau laiko. Antras iššiepė supuvusius dantis ir visu greičiu rėžėsi į mane, neleisdamas užsimoti naujam smūgiui. Paleidau kastuvą iš rankų ir vos nepargriuvau ant žemės. Apaštalas tikrai būtų tuo pasinaudojęs ir pabandęs perkasti man gerklę. Jis spjaudydamasis paniekinamas suplerpė man, tada čiupo mano numestą kastuvą.
Iš karto supratau, kad juo padaras nepasinaudos. Pakėlė įnagį jis sunkiai, užsimoti juo taip pat pritrūko jėgų, nepaisant to, jis pabandė man durti kastuvu, lyg kokia ietimi. Atšokau nuo jo.
Pakilo pritrenktas jo bičiulis. Dabar jau du apaštalai nedraugiškai dėbčiojo į mane. Antrasis, neturėdamas rankose jokio įnagio, tiesiog šoko ant manęs, išskėtęs nagus. Vos suspėjau ištiesti rankas ir nublokšti jį į šalį, kol dar neįsikibo. Pastebėjau, kad Nikolas jau baigia rišti savo auką. Jis atsisuko į mane ir ryžtingai patraukė prie apaštalo, sugniaužęs kumščius. O Polas...
Staiga supratau, kur šliaužė Polas. Jis bandė pasiekti fleitininko apsiaustą! Ir iki jo jam buvo likę gal trys ar keturi žingsniai.
Nusviestas į šalį apaštalas tuoj pat pakilo ir vėl pabandė mane pulti, tačiau šį kartą pavyko jį įpainioti į virvę, o tuomet jo bičiulį sutiko ne itin draugiškai nusiteikęs Nikolas. Kol aš rišau klykaujančią auką, jis pagautą apaštalą įmetė į sandėlį ir užrėmė duris.

Tačiau Polui buvo vėlu sutrukdyti. Jis nušliaužė iki apsiausto ir ėmė kuistis jo klostėse, kažką garsiai murmėdamas.
- Ką jis daro? - kilstelėjo ranką Nikolas, tarsi jau nebetekęs vilties rasti išgelbėjimą.
- Panašu, kad bando apsivilkti apsiaustą... - aš patraukiau prie naujai iškepto apaštalo, tačiau pusiaukelėje sustojau.
Polas pakilo ant kojų. Lengvai ir grakščiai, tarsi niekada nebūtų kritęs iš antro aukšto. Gobtuvas užkrito ant jo veido, pradangindamas jį visiškoje tamsoje, tačiau iš rankovių vis dar kyšojo jo rankos. Tarsi užhipnotizuotas stebėjau jo veiksmus, kuomet jis movėsi juodas pirštines, lengvai žengė į šoną pasiimti savo numestos fleitos. Tai buvo naujo fleitininko gimimas ir man staiga viskas paaiškėjo. Aš žinojau, kur buvo Lamborno kapas ir kur pradingo su šautuvu paskui fleitininką nubėgęs medžiotojas. Jie abu, be abejo, nužudė fleitininką ir abu apsivilko tą patį apsiaustą. Nesvarbu, kad Polas turėjo sulaužytas kojas, o Lambornas buvo kurčias abejomis ausimis – fleitininkui tereikėjo atpirkimo ožio!
Kai Polas pakėlė fleitą ir sukišo ją iki pusės į apsiaustą, aš visai nenustebau, kai aplinkui vėl pasklido ta pati puikioji muzika.
- Polai? - Nikolas prabėgo pro mane ir sučiupo fleitininką už pečių. - Ką tu darai, Polai?!
Purtomas fleitininkas nutraukė melodiją, jo rankos nusviro.
- Polai, ar tu girdi mane?! Pasakyk ką nors, broli! Aš noriu į tave pažiūrėti...
Tarsi supratęs vokiečio norą, fleitininkas staiga žaibiškai pakėlė rankas ir čiupo Nikolą už sprando. Nespėjus šiam nieko padaryti, jis pasilenkė ir Nikolo veidas paniro į jo gobtuvą.
- Polai, ką... - Nikolas staiga nutilo, jo rankų raumenys įsitempė. Staiga jis taip suklykė, tarsi viduje būtų išvydęs visai ne Polą. Jis tąsėsi, bandydamas atplėšti nuo juodo apsiausto, stengdamasis ištraukti galvą iš gobtuvo. Fleitininkas jį pats paleido, nebandydamas vėl nutverti ir parodyti daugiau. Jis vėl pakėlė savo fleitą.
Nikolas gulėjo ant žolės, mojuodamas prieš save rankomis, tarsi baidydamas nuo savęs tą, ką išvydo. O iš pakampių prie fleitininko jau traukė zombiai, privilioti jo melodijos. Tarp jų išvydau vargšą Džeką, kuris ėjo į priekį tarsi tampomas už virvelių. Jo akys buvo užverstos į dangų, lyg paskutinei maldai.
- Traukimės, Nikolai! - aš pabandžiau pakelti vokietį, šis vos nepataikė man ranka į veidą. Jis buvo labai išsigandęs. Čiupau jį už pakarpos ir nuvilkau per žolę tolyn nuo buvusio Polo.

Prie sandėlio muistėsi surištas apaštalas, kitas bandė ištrūkti, kažkuo vangiai daužydamas iš vidaus į duris. Aš atrišau pirmąjį, kuris jau nebesistengė pulti manęs, tik nuropojo prie savo pono, praradęs bet kokį susidomėjimą aplinkiniu pasauliu. Antras buvo lygiai toks pats. Trečiasis, paliktas tarp kibirų, taip pat nebešiepė dantų, kuomet paleidau jį grįžti. O kas man beliko? Negalėjau jo palikti Verdėje.
Fleitininkas kantriai laukė, kol jie visi išsirikiavo į darnią rikiuotę. Jis vis grojo ir grojo, netgi tada, kai visi apaštalai jau draugiškai lingavo už jo nugaros. Jis neskubėjo grįžti.
Galbūt tikėjosi, kad atbėgs tryliktas apaštalas, kurį Hefaistas laikė savo rūsyje.
- Dink iš čia, - pasakiau tyliai, daugiau sau, nei fleitininkui. - Šį rudenį tau užteks, Polai. Ateik, kai pasibaigs lietūs.

Fleitininkas atgal pasuko po kelių minučių. Jo keisto būrelio niekas nebestabdė iki pat miško. Pagaliau ir jo melodija nutilo, leisdama mums lengviau atsidusti.

Nikolas sėdėjo ant žemės, purtydamas galvą.
- Man reikia išgerti, Benai... - sumurmėjo jis. - Daug išgerti.
Vokietis pakilo nuo žemės ir nuėjo link Hor vyninės. Jam tikrai reikėjo išgerti.

---

Merė visą dieną po fleitininko pasirodymo buvo neįprastai nervinga. Apie Džeką ir Polą jai nieko nesakiau, ji nieko ir neklausinėjo. Merginai užteko žinoti, kad padaras išėjo.
Nikolas savo pažadą išpildė – pasigėrė ir užmigo vyninėje prie stalelio, nebesugebėjęs net pakilti nuo kėdės. Jį išnešė keli vyrai, kai atėjo metas uždaryti vyninę nakčiai.
O kitą dieną mane pažadino Kelis. Jis įėjo į kambarį nepasibeldęs, prižadindamas kartu ir Merę, kuri pažvelgė į nuotykių ieškotoją užmiegotomis akimis ir tuoj pat paliepė jam dingti iš miegamojo. Į jos žodžius Kelis nesureagavo.
- Eime, - mostelėjo jis man. - Turime rimtų bėdų.
Jo tonas išvaikė bet kokį mieguistumą. Apsirengiau ir nusileidau prie baro. Kelis įėjo į virtuvę ir tyliai parodė langą.
Pažvelgęs pro jį, išvydau du juodų dūmų stulpus, kurie kilo į dangų iš dviejų Verdės kampų.
- Vėl?! - nepatikėjau savo akimis. - Ar matėte jį, Keli? Padegėją?
- Ne. - Nuotykių ieškotojas sunėrė ant krūtinės rankas. - Ir gesinti per vėlu. Pastatai beveik sudegę, ugnis jau apėmė gretimus pastatus. Ir ne vien tai svarbu, Benai. Šiandien iš Verdės išvyksta aštuonios šeimos. Jie keliauja į Džiboutą. Jiems neberūpi Verdės likimas, štai kas svarbu.
- Kodėl man tai sakai, Keli?
- Mončiui jau pasakiau. Su Rendžiu taip pat atsisveikinau, o Petersas keliauja su manimi. Aš pats su Karolina išvykstu, todėl atėjau pasiūlyti tau ir Merei vykti kartu.
- Velniai tave rautų, Keli, tu juk buvai čia  lyg vadas...
- Buvau. - Ramiai sutiko Kelis. Jis patraukė prie durų. - Pagalvok apie pasiūlymą, Benai. Verdei galas, pats matai.
Nuotykių ieškotojas išėjo, palikęs mane stebėti kylančius dūmus. Tuo metu rytas atrodė nepataisomai sugadintas. Apie tai sužinojusi Merė tik gūžtelėjo pečiais ir atsisėdo prie baro, kur paprastai ją visi matydavo. O vėliau pradėjo verkti.
Netrukus išėjau pasižiūrėti, kas iš tiesų vyksta gaisro vietose. Degė, žinoma, negyvenami pastatai, tačiau prie vieno iš jų jau liepsnojo gyvenamo namo stogas. Netoliese buvę pastato gyventojai kaip tik baigė krauti vežimus. Aš nepriėjau prie jų. Žinojau, kad Timas man viską papasakos. Vaikis kaip tik padėjo jiems.
Staiga pamačiau Nikolą. Vokietis skubėjo gatve, suspaudęs rankose šautuvą. Jo akys buvo paraudusios, tarsi visą naktį miego nemačiusios ir Nikolas atrodė gana grėsmingai. Jis priėjo Hefaisto namuką ir iš visų jėgų trenkė buože į duris. Dar porą kartų trinktelėjo koja.
- Ei, Hefaistai! - suriko jis. - Išeik, senas niekše! Aš tau turiu dovaną, kurios nusipelnei!.. Hefaistai!
Jis vėl spyrė į duris. Atrodė siaubingai įsiutęs. Buvo ganėtinai aišku, kokią dovaną jis nori dovanoti.
Maniau, senis neišdrįs pasirodyti, tačiau apsirikau. Po kelių minučių, kurių metu vokietis įnirtingai keikėsi ir bandė išspirti duris, jis jas atrakino ir atidarė. Nikolas atsitraukė, nutaikęs ginklą tačiau delsė. Hefaistas išėjo iš savo namuko į gatvelę. Jis buvo visiškai ramus.
- Ko tu nori?
- Noriu, kad tu padvėstum, šliuže! - sukriokė Nikolas. - Tu apgavai Polą! Tu žadėjai, kad jis neišeis kartu su juo! Bet jis pats pavirto juo! Mačiau jo veidą, supranti? MAČIAU JO VEIDĄ!!!
- Ir labai patiko? - nusišaipė Hefas.
Supratau, kad įsiutęs Nikolas tuoj pat šaus. Jis tvirčiau sugniaužė šautuvą, kilstelėjo jį. Nugriaudėjo šūvis, privertęs krūptelėti.
Taip, tokiu garsu šaudyti Nikolo ilgavamzdis negalėjo. Šitaip pykšėti galėjo nebent mano revolveris, tačiau jis tebebuvo saugiai prisegtas prie mano diržo.
O kitas rūko Hefaisto rankoje. Aš net nepastebėjau, kaip senis ištraukė savo ginklą, kad iššautų Nikolui į krūtinę. Po šūvio vokietis griuvo atbulas ir išsitiesė ant žemės, parblokštas smūgio. Jo šautuvas tuščiai barkštelėjo ant žemės. Senis paniekinamai nusispjovė ir pasilenkė prie Nikolo.
- Tau reikėjo mažiau plepėti, vaike! - pasakė jis. - Galėjai nušauti mane pro duris, kol rakinau spyną! Dabar matai, koks tu didelis ir kvailas mulas?
- Kas čia nutiko?! - gatvelėje pasirodė sunerimęs Kelis. Milžinas pažvelgė į gulintį vokietį ir siektelėjo savo ginklo. - Kas čia buvo, Hefai?...
O tada Hefaistas padarė tai, kas jau nebetilpo į jokios savigynos ir sveiko proto rėmus – jis ištiesė savo revolverį į nuotykių ieškotoją ir šovė dar kartą. Kelis krito, gavęs mirtiną smūgį į kaktą. Jo veide taip ir pasiliko nuostabos išraiška.
Aš sustingau, negalėdamas patikėti savo akimis. Šiaip ne taip prisiverčiau ištraukti savo revolverį ir, greičiau apimtas pasišlykštėjimo, o ne neapykantos, paspaudžiau tai, ką seniai reikėjo paspausti. Hefaistas manęs nematė, kulkų papliūpos į nugarą nesitikėjo, o aš dar labiau nesitikėjau, kad mano ginklas gali iššauti taip garsiai...
Žinoma, iššoviau ne vienas. Kai Hefaistas šovė į Nikolą, triukšmas į gatvę išviliojo Merę, kuri taip pat atsinešė vieną iš šių baisių žaislų. Ji taip pat matė, kaip žuvo Kelis. Mergina stovėjo gatvelės viduryje, ištiesusi ginklą į senį, išbalusi kaip drobė...
- Jis negyvas, Mere, - tyliai pasakiau.
Ji linktelėjo ir numetė pyškalą ant žemės. Aš priėjau prie gulinčio Hefaisto.
Suklydau – Hefas dar buvo gyvas. Jo nugaroje plėtėsi kraujo dėmė, senis vis dar bandė pasukti galvą ir pažvelgti į mane. Dulkėta jo akis pažvelgė man į veidą.
- Ak, Benas... - keistai sukikeno Hefaistas, prispaudęs pusę veido prie žemės. Daugiau pasukti galvos jis nepajėgė. Ta viena akimi ir stebėjo mane. Atrodė klaikiai.
- Benai, tu visada buvai bailys, ar žinojai tai? Ar bent nutuoki, kad iš užnugario puola tik šakalai?..
- Kodėl užmušei Kelį? - nekreipiau į jo užgauliojimus dėmesio.
- Jis man niekada nepatiko. - Atsikrenkštė Hefas. Žemė prie jo lūpų apsitaškė krauju. - Jis man neturėjo jokios reikšmės, Benai. Tu man taip pat neturi jokios reikšmės, ar supranti?
Hefaistas vėl sukikeno, springdamas dulkėmis ir pjuvenomis.
- Reikšmę turėjo tik ji viena, Benai! Tik vienintelė Keitė. Ir vakar aš ją išlaisvinau. Dabar ji danguje... Dabar ji labai laiminga, nes už ją norėjau kentėti aš... O dabar kentėsi tu, prakeiktas baily!
- Apie ką tu... - išsižiojau, apimtas įtarimo.
- Keitė? - nutraukė mane Hefaistas. - Ji buvo mano... ji buvo...
Akis užsimerkė ir vėl atsimerkė, tačiau Hefo žvilgsnis geso.
- Tu ją užmušei, seni? - papurčiau medžiotojo galvą. - Ar tu užmušei apaštalę?
Gęstantis žvilgsnis trumpam atgijo, kad pažvelgtų paskutinį kartą su didžiule nuostaba.
- Taip... - iškvėpė savo gyvybę Hefas.

Žinoma, aš nieko nejutau, tačiau supratau, kad tapau pažymėtuoju. Merė aiktelėjo - ji viską girdėjo.
- Kuris iš mūsų, Benai? - paklausė ji. - Juk iššovėme kartu!
- Dieve mano... - užsimerkiau. - Nežinau, Mere.
- Ką dabar darysime, Benai? Aš nenoriu išeiti, nenoriu, kad tu išeitum...
- Palauk...
Mano dėmesį staiga patraukė kitas garsas. Tai buvo Nikolas, kuris dar turėjo šiek tiek gyvybės, panašiai kaip ir Hefaistas. Vokietis spjaudėsi kraujais, graibydamasis už krūtinės.
- A, čia tu... - pasakė jis, žiūrėdamas į mane keistu žvilgsniu. - Šventas tėve, man reikia jūsų atleidimo... Aš padariau daug baisių dalykų...
- Tu suklydai, Nikolai. Aš ne Montis... - pabandžiau jam paaiškinti, bet kruvinos rankos staiga nutvėrė mano koją.
- Nėra laiko, šventas tėve! Aš turiu tai pasakyti... Turiu... Mudu su Polu ją nužudėme! Tai mudviejų darbas, ne to vargšo smuklininko, kurį pakorė vietoje mūsų! Mes apgavome visus... Tai mes išprievartavome tą vargšę moterį!

Nežinau, kodėl, bet aš klausiausi Nikolo žodžių, apstulbintas pareiškimo. O mirštantysis kalbėjo vis greičiau:
- Ji buvo šventoji, žinau, tačiau Polas buvo taip apakintas jos grožio, kad neištvėrė... Jis visada buvo silpnas, teatleidžia jam Dievas... O vėliau tas silpnumas apėmė ir mane, todėl ir aš kaltas... ir aš ją prievartavau, o vėliau pasiūliau nužudyti, kad niekas nesužinotų... Smuklininkas... Mes pakišome smuklininką, kuris buvo girtas ir nieko neprisiminė. Mačiau, kaip jį pakorė, tačiau nė karto nepasimeldžiau už jo sielą!..
Vokietis atsikosėjo krauju, tačiau tai buvo tik sekundės pertrauka.
- Jos veidas... persekioja mane net dabar. Žinau, kad ji ves mane į pragarą, aš to nebijau... aš to vertas, tėve. Tai ji man liepė uždegti ugnį kad padėčiau Verdei... padėčiau visiems pabėgti iš čia. Tai aš padegiau tuos namus ir aš kaltas... Pasakykite, kad atleidžiate man, šventas tėve!
Jo ranka tebespaudė mano koją. Jo išpažintos nuodėmės man atrodė per daug baisios, kad galėčiau jam iš viso ką nors ištarti. Sutrikęs pažvelgiau į Merę. Mergina žiūrėjo į Nikolą su neslepiamu pasibaisėjimu.
- Šventas tėve... - meldė vokietis, nepaleisdamas kojos. Merė pakėlė akis į mane, tačiau nieko nepasakė. Ji laukė.
- Ar atleidžiate man, šventas tėve?.. - atsikosėjo Nikolas, pamažu merkdamas akis. - Prašau...
Apsidairiau, tarsi tikėdamasis pamatyti Montį, kurio šiuo metu labiausiai reikėjo. Tačiau jo, žinoma, nebuvo. Sprendimą reikėjo priimti pačiam. Ir aš nusprendžiau.
- Prašau...
Aš pasilenkiau ir paliečiau mirštančiojo veidą. Nikolo akys atsimerkė.
- Atleidžiu, Nikolai, - pasakiau, nepasydamas Merės šūktelėjimo. - Gali numirti ramybėje.
- Ačiū, šventas tėve...
Akys užsimerkė, galva nusviro. Gniaužtai, laikę mano koją, atsileido. Aš žengiau į šoną, perlipdamas per kūną. Patraukiau į Merės vyninę. Mergina puolė man iš paskos.
- Kodėl tu jam atleidai, Benai? Jis juk... žmogžudys!
- Nežinau, - atsakiau sąžiningai.
Iš tiesų, tada nežinojau...

---

Mėnuo praėjo, kol mes sulaukėme tinkamo laivo, sutikusio nuplukdyti mus į Europos žemyną. Dar mėnuo nepastebimai praslinko keliaujant iš miesto į miestą, kasdien vis arčiau link vandenyno pakrančių. Tačiau jų mes nepasiekėme ir greičiausiai niekada nebepasieksime. Likimas daro labai keistus vingius, jis kartais priverčia pasilikti ten, kur net nesiruoši įkelti kojos.

Šiuo metu mes trise esame Romoje. Gal reikėtų sakyti, keturiese – Merei vis labiau apvalėja pilvas. Aš nupirkau seną užeigą ir mes čia atidarėme naują – šį kartą Hantlio vyninę. Merė ją mielai prižiūri, stengiuosi jai padėti, kaip įmanydamas. Timas susirado naujų draugų, jis dabar man pasakoja Romos gatvių naujienas. Kartą papasakojo girdėjęs, kad ankstesnį šios užeigos savininką pakorė už jaunos vienuolės išprievartavimą. Esą prieš mirdamas kilpoje jis dievagojosi esąs nekaltas...
Nenoriu tikėti, kad tai ta pati vieta, kur broliai Albrechtai įvykdė savo žmogžudystę, tačiau žmonių pasakojimai tvirtina kaip tik taip. Kaip jau minėjau – likimas yra keistas dalykas.

Ir, žinoma, yra fleitininko prakeikimas, kuris sulig kiekviena diena vis labiau jaudina mane ir Merę. Nes iki pavasario liko vos kelios dienos. Ir aš nežinau, kas bus tada...  Ar jis ateis, perbridęs jūrą, kartu su savo apaštalais? O gal juos pakeliui sudraskys plėšrios žuvys? Galbūt (ko labiausiai tikiuosi) jis visai nepasirodys ir paliks mus ramybėje, pamiršęs savo tryliktą apaštalą...  Verdės jis nebeturi – palikome gyvenvietę už nugarų, jau gerokai apimtą liepsnų, kurių niekas nebegesino. Ten pat, gatvėje liko gulėti trys lavonai, kurių nespėjome patraukti nuo artėjančios ugnies. Iš jų trijų daugiausiai galvoju apie Nikolą, nes tuomet taip ir nesupratau, kodėl pasakiau jam tuos žodžius. Ir ar iš viso turėjau teisę juos pasakyti? Kartais atrodo, kad būčiau save kaltinęs labiau, jei nebūčiau jų pasakęs.

Paskutinėmis dienomis mergina atrodo linksma ir nerūpestinga, tačiau aš žinau, ką ji iš tiesų jaučia. Vakar Merė išsigando gatvės muzikanto dūdelės garso. Timas taip pat nebesusitinka su draugais ir vis dažniau pradeda be reikalo rakinti duris. Kartais pasijuntu, tarsi vėl sėdėčiau senojoje Hor vyninėje. Pro mūsų naujosios vyninės langą netgi matau nedidelį, akmeninį tiltą, o juo žengiantys juodai apsivilkę žmonės man ima kelti nemalonius jausmus. Meldžiuosi, kad pavasaris praeitų dar neprasidėjęs.

Šią istoriją surašiau per paskutines dvi savaites. Noriu, kad ji išliktų, nesvarbu, kas beištiktų mane ar Merę.  Timas bus paskutinis šio rankraščio saugotojas, paskutinis liudininkas. Mums belieka pasitikti savo likimą, koks jis bebūtų.

Benas Hantlis
1893
Roma, Italija