Absansas

Sėdžiu lovoje ir klausausi, kaip kapsi vanduo. Skausmas pasitraukė kažkur už sienos. Kažkur už sienos sugedęs čiaupas. Ir kapsi vanduo. Bet ne jis mane pažadino.
Ta pati tamsa. Pažįstama daugelį metų. Sekė iš paskos, pasivijo ir aplenkė. Kad pažiūrėtų į akis. Ir štai aš. Nuogas prieš tave. Visame menkume.
Atsistoju ir žengiu į kambario gilumą. Juoda priešaky. Ištiesęs rankas, tipenu lyg aklas akrobatas lynu. Tai - ne priepuolis. Aš nubudau, pagaliau nubudau. Rankos visai netoli kažko gyvo ir virpančio. Mano balsas perlaužia tamsą:
- Kas tu?

Mes dviese baltame krante. Brolis išmeta į viršų pūką.
- Kas pirmas iki Nikolskio obelies, laimi, - sako, žiūrėdamas į ledą.
- Bet aname krante ledas plo...
Pūkas nusileidžia. Ir mes bėgame užšalusiu ežeru. Brolė (taip jį šaukiau) pirmas. Bet netrukus aplenkiu jį. Ir skuodžiu, skuodžiu. Jis nežymiai šlubčioja ir vis smarkiau atsilieka. Jau visai arti kranto. Ledas sutraška, o aš liuokteliu ant tvirto pagrindo. Dar keli žingsniai – ir paliečiu obelį. 
- Brole! Brole!
Tačiau jo nematyti. Tik baltas ežeras ir properša netoli kranto. Bėgu savo pėdomis. Savo mažomis pėdutėmis. Brolio pėdsakai baigiasi ties skyle.
- Brole!
Tik mano atvaizdas raibuliuoja šaltame paviršiuje. Atsigręžiu ir matau kažką stovint prie obelies. Brolis! Turbūt juokiasi, mane pagąsdinęs. Šluostausi ašaras ir grįžtu... Ne, tai - ne brolis. Skausmas plonyte adata beda kiaurai galvą. 
Ir aš išnykstu.

Visi priepuoliai buvo vienodi. Kaip pirmasis. Prasidėdavo skausmu. O paskui tamsa. Aklina tamsa ir aš, ištiesęs rankas, išsigandęs. Negaliu pajudėti, pratarti žodžio. Tik žinau, kad čia pat yra kažkas. Tiesiu rankas, bet nerandu. Nerandu, nes bijau, jog paliesiu. Padarą.   
Girdžiu alsavimą. Ir sugrįžtu. Lyg kas ištrauktų iš po ledo.
Antras priepuolis ištiko po kelių dienų nuo pirmojo. Motina stovėjo priebutyje. Nepažįstamas vyras pratarė:
- Kūno neradom...
Motina krito. Vyro rankos ją sugavo. Tos rankos vartėsi akyse. Ir aš vėl išnykau.
Atsidūriau gydykloje. Pamenu gydytojo žodžius.
- Absanso tipo priepuoliai... – Aiškino motinai, man gulint kietoje palatos lovoje.
Girdėjau ją verkiant. Išnykti. Norėjau nebūti. Bet negalėjau.

Vartau pirštuose degtukų dėžutę. Drebulys nepraeina.
- Štai, sušilsi. – Motina paduoda sriubos lėkštę.
- Kaip tu, mama?
- Po senovei. Tik sapnai ramybės neduoda.
Ji žiūri pro langą. Jau tamsu.
- Sapnavau jį.
- Brolę... Brolį? – Užsikertu.
Išeinu. Motina žiūri į prieblandą. Aš gatvėje, bet jaučiu, kaip ji žiūri. Skubu tolyn. Jausmas kartu.
Grįžtu namo. Vilija tyli kaip žemė.
- Kas nutiko?
- Kkur buvai?! – Pratrūksta.
Pasimetu. Juk nebuvau... gal pusdienį. O tamsa čia pat. Griebia už galvos.
- Kkur tu bbuvai?! – Vilija springsta ašaromis. - Tavo motiną laidojo!
- Kada?
- Užvakar.
Burnoje pajuntu sriubos skonį. Sriubos, kurios nepaliečiau.
- Aš laukiuosi, - sako Vilija ir tyliai tyliai kūkčioja.

Kaip priversti skausmą pasitraukti? Jis tėra iliuzija. Netikiu tuo, ko nėra. Bet kodėl jaučiu?.. Keista, kaip tylu.
- Vile!
Ji pasirodo kambaryje. Taria:
- Jau prasidėjo.
Ir vėl. Skausmas. Vėl atsiduriu tirštame juodume. Vėl alsavimas. Kas tu, nelemtas padare? Kas...
- ... imk! Išimk!!! – Klykia Vilija, susiėmusi už pilvo.
Sugrįžimas dar skausmingesnis. Vilija raitosi, o aš, it prikaltas, negaliu pajudėti.
- ... yyymk!!!
Matau, kaip jos koja teka kraujas. Pliūpteli. Kliukt kliukt.
Ir tai išjudina mane.
Ligoninėje laukiu prie durų. Tuščioje galvoje zvimbia adata. Pasirodo gydytojas. Kalba kažką.
- ... kraujoplūdis buvo per stiprus...
- Vvaikas? – Pertraukiu.
Jis sutrinka. Pagaliau išspaudžia:
- Vaiko nebuvo.
Nebūti. Nebūti.

Susirietęs kamputyje, drebu. Už sienos kapsi vanduo. Žinau – padaras visai šalia. Tai ne priepuolis. Aš nubudau. Iš tamsos į tamsą.
- Kas tu? – Girdžiu drebantį balsą.