Tavo moterys

Tavo moterys…
Ak, tavo moterys!

Linksmos ir paniurusios,
aistringos ir šaltos,
kikenančios
ir paslaptingai
besišypsančios –

Ak, tavo moterys…

Štai jos:
verda tau kavą (stiprią, kaip kad tu mėgsti), leidžia tau į vonią vandenį (be putų), mesteli tau cigaretes (žinoma, raudonas “Winston”), suraukusios kaktą skaito tavo eiles (iš paauglystės laikų sąsiuvinio), šokinėja ant tavo lovos (arba taiso sujauktą patalą), parenka foninę muziką (Doors’ai ar Nick Cave?), šoktelėjusios apsiveja kojomis tau klubus (o gal prisėlinusios apkabina iš nugaros), sušiaušia tavo plaukus (dabar atrodai kaip oliziukas), lyžteli kraują nuo tavo skruosto (įsipjovei skusdamasis) –

Ak, tavo moterys!

Banguotų, garbanotų, tiesių,
šilkinių, susivėlusių, plonų, šiurkščių,
šviesių, tamsių, varinių, mėlynų
plaukų sruogos tarp tavo pirštų,
kai glostai jų pavargusias galveles…

Vanilinių, vaisinių, citrusinių, muskusinių,
švelnių, aštrių, saldžių, lengvų,
gaivių, rytietiškų, unisex
kvepalų aromatas,
kai bučiuoji jų kaklus…

Ak, tavo moterys!

Štai jos nusimeta
sijonus,
šortus,
sukneles
ir džinsus,

nusispiria
puantus,
kedus,
aukštakulnius,

štai gulasi  –
virpėdamos,
įkaitusios
ir gundančios,

dejuoja, klykia,
šnabžda tavo vardą,
keikias, dūsauja

ir iki kraujo
raižo nugarą
nagais...

Ak, tavo moterys!

Ak, tavo moterys…

- - - - - - - - - - - - -

Štai
it kino filme stebiu
kaip jos visos atsisuka –
kresteli plaukus,
grakščiu gestu nubraukia
ant akių užkritusias sruogas,
meiliai šypsosi ir pozuoja
tavo atminties
objektyvui –

Štai
aš žiūriu į jas,
žiūriu
į tavo moteris,
ir nematau,
nematau tarp jų
savęs.


20030418