tau

o iš ryto – tušti poligonai,
sprogsta naktį nesprogusios minos
ir jauti – pavojingas žaidimas,
kada viskas pasvirę ant šono,
kada laiko beveik nebelieka,
kai pabunda balkonuose žmonės,
ištikti nelauktos abejonės,
tai tuomet keičias tavo spalva –
iš geros tu tampi per gera
ir pro rankšluosčius smelkiasi džiaugsmas,
net jei aišku, kad nieks nelaimėjo,
o turistas vėl klausia šlavėjo:
- tai kada kitas rytas išaušta?
- toks kaip šis? - niekada, mano drauge –
ir nueina su šluota suaugęs.

būk prakeiktas karaliau už naktį,
kada baigėsi tūkstantis pasakų,
bet lieku amžinai tau skolingas,
už tą vieną, kuri vis dar tęsiasi.