Aš gyvenau

Aš gyvenau savaitėm nesibaigiančio laukimo
Mėnesiais ir keliamaisiais metais
Po tiesiai virš manęs suplyšusiu dangum
Ketvirtį saulės tik mačiau po dievo motinos šešėliu
Suskeldėjusiom lūpom ir nuo maldų
Už nusidėjėlius pajuodusia širdim
Gyvatės rangėsi aplink mano kamieną
Šakų vainikuose lizdų nekrovė paukščiai
O lapai vis nukrisdavo ir mirdavo
Dar nepageltę, dar nesupuvę ir jauni
Išlaisvindami mano polėkį skraidyti
Ir vis primindami, kad stoviu kaip įkaltas
Baroko stiliaus su gotiškomis priemaišomis
Kūrinys. Ne savo žemėj, ne po savo saule
Bet su savu, kiek aprūdijusiu tikėjimu
Ir savo tėviška globėjiška šiurkščia ranka
Nušluostydamas prakaitą ir brolių kraują
Vėl imsiu garbinti likimą
Ir iš apsnūdusio vėluojančio rytojaus
Ketindamas atimti savo laimės pradą
Aš kantriai rinksiu monotoniškus sekundžių
Dūžius ir juos dėliosiu kaip mozaiką
Į vieną nesibaigiančią dėlionę, kuriai vis trūks vienos dalies
Vienos minties, dar vieno žodžio ar atsidusimo
Išreiškiančio netobulą gyvybės tobulumą
Ir dabarties trapumą. O gal... Rytoj nukirs.