Edanda

Drumzlini debesų skarmalai plaukė į šiaurę, slysdami pro mėnulio akį. Drėgnas greitkelis traukėsi ledu. Viskas stiklėjo. Ji įsikniaubė į cementinį liežuvį. „Kur aš...?“

Ponas planšetė užsismaukė skrybėlę ir susisiautęs į ilgą paltą pasuko į purviną skersgatvį. Pūtė žvarbus vėjas, šalo jo rankos. Jis skubėjo tuščiom gatvėm. Slydo per rusvą lempų glaistą, vis atsisukinėdamas, įtariai kilstelėdamas antakį. Penki šešėliai. Jis nusikeikė.
Prieš akis vėl mato lemtingą motinos sapną. Po to ji sėdo į kalėjimą už mezgimą.
„Buvo labai saulėta diena su žydru dangumi – nei vieno debesėlio. Aš einu per stepę ir staiga pamatau tolumoj boluojant didžiulį aguonų lauką. Jis atrodo, kaip ryškiai raudona, besiplaikstanti, šilkinė marška. Greit prieinu tą kerintį lauką. Staiga suprantu, kad iš šių aguonų išeitų puikūs siūlai ir įbridusi į tą raudoną ežerą, skinu jas ir vynioju į kamuolį. Išgirstu kaip kažkas už nugaros atsikrenkščia. Atsisuku. Nepatikėsi, bet priešais mane stovi pats Vladimiras Iljičius! Žinoma, sapne tai visai neatrodė keista. Jis nusiima savo kepurę su snapeliu ir ištaria „labadiena“. Mane staiga apima siaubingas juoko priepuolis, nes Lenino plikė spindi kaip stiklas, ir joje kaip pašėlę duodasi saulės zuikučiai. Jis rodos nekreipia dėmesio į tai ir paklausia ką aš darau. Aš atsakau, kad vynioju siūlus. Jis pasisiūlo padėti. Ir štai mes jau abu vyniojam aguonas į siūlų kamuolius. Dirbam nekalbėdami. Staiga pakyla vėjas, o dangus pasidaro violetinis. Man pasidaro baisu ir pasiūlau eiti namo, bet Leninas tik nusišypso ir nubraukęs ranka prakaitu išrasojusią kaktą lenkiasi dirbti toliau, bet man nespėjus net mirktelėti į Vladimirą Iljičių trenkia žaibas. Pasigirsta kurtinantis trenksmas ir aš pabundu.“

Jie susitiko prie „Mažojo Paryžiaus“. Ponas planšetė kaip tik išeidinėjo iš baro. Jį pykino nuo prasto konjako, todėl trumpam atsirėmė į neoninį Eifelį. Patyręs lakūnas nesusitvarkė su mirties kilpom. Tada kaukšėjimas į asfaltą ir kanalizacijos dangčius. Dvi kojos susiliejančios, besisukančios dvi rodyklės.
Kojos: Ar jum iškviesti taxi?
P. P.: Nežinau.
Kojos: Pakelkit galvą, lyja.
P. P.: Aš...
Kojos pakėlė mano galvą į dangų, kur voliojosi mėnulio skiltelė. Ant veido krito šalti lašai. Užsimerkiau.
Kojos: Nevalia. Aš turiu reikalų, atsimerkit.
P. P.: A... Tai aš eisiu, paleiskit galvą.
Kojos paleido galvą ir aš pamačiau, kaip ji nusirito šaligatvių ir bumbtelėjo į gatvę. Jos dingo už durų, man mirktelėjo juodas nailonas ir batelio smaigalys. Daugiau nieko nepamenu.

Aš visada tik naktį. Diena baisiai slegia. Ne tik mane. Ji nepatinka ir nr. 1, ir nr. 2 ir nr. 3 ir nr. 4. nebent penktas ją toleruoja. Jis turbūt paprasčiausiai iš mūsų visų reaguoja į tokias smulkmenas. Anksčiau jų nebuvo. Anksčiau apskritai viskas buvo kitaip. Bet aš šiaip nesu linkęs gilintis – priimu viską ką man kažkas duoda. Bet jie ėmė trukdyti. Piktnaudžiauti mano svetingumu.

Kitą vakarą „Mažajame Paryžiuje“ stengiausi gerti kuo mažiau. Ir ji atėjo maždaug tuo pačiu metu. Pažinau iš kaukšėjimo. Iš kojų išaugo dubenkaulis, tada liemuo, krūtinė, rankos, kaklas ir galva. Kojos raumeningos – pamačiau tik dabar – aptemptos juodu nailonu. Klubai siauri, platūs pečiai ir stambus smakras iš po tamsių garbanų. „Jaunas spartietis, kurį paeiliui dulkina karo vadai“ išsiviepė nr. 1. Susiraukiau. Ji dėbtelėjo į mane tuščiu žvilgsniu ir prisėdo prie baro. Užsisakė degtinės su ledu ir atpakalia ranka nubraukė storą lūpdažio sluoksnį. Ant riešo liko raudona šliūžė.
Aš pasiėmiau savąjį stiklą ir priėjau prie jos.
- Labas.
Ji nereagavo.
- Tu man padėjai kurį vakarą, pameni?
- Ne, - trumpai atšovė ir godžiai truktelėjo iš stiklinės.
„Balsas kaip spuoguoto paauglio, mutacijos stadijoj, hahaha“ Smogė nr. 2. Užčiaupiau jį.
- Einam į lauką, - ištariau šaltai.
Ji pažvelgė į mane – klaikios akys – ir padėjusi stiklinę atsistojo.
Lauke buvo šalta.
- Kaip tau nešalta, - žiūrėjau į nailono rėtį.
- Šalta.
- Kas tu esi? Išsprūdo nr. Penktas
Staigiu rankos judesiu prirėmiau ją prie Eifelio. Neonas sužaibavo. Ji įsirėmė į mane.

Tą naktį jie dingo. Maudydamasis radau raudonų dažų po nagais. „Kas ji?“

Mes susitikdavom naktį ir eidavom pas mane tamsiomis gatvėmis. Alyvų krūmai šalia mano namo panašėjo į kanibališką instaliaciją. Kaimynas augino kovines zyles. Plonos šakelės buvo apkabinėtos lašinių paltimis ir mėsos gabalėliais. Ji negalėdavo atplėšti akių nuo šio vaizdo.
- Ar žinai, kad gimiau sunkvežimyje, kai mamą vežė į lagerį per stepę į Vorošilovgradą? - kartą paklausė – Jie nesuprato kas gimė...
Kai mes kartu visada pučia stiprus vėjas.

- Kuo užsiima ta moteris?
- Kokia moteris? Čia jų nemažai ateina. Dauguma kekšės.
- Tokia tamsiaplaukė, aukšta, vyriškų bruožų. Prieš savaitę įpylėte jai stiklą degtinės. Po to ji nusivalė raudonai dažytas lūpas ranka.
Barmenas į mane piktai pašnairavo:
- Niekada čia tokios moters nemačiau. Aš atsimenu veidus ir kam pilstau gėrimus.
Griebiausi šiaudo:
- Bet aš ją išsivedžiau jai net nebaigus ištuštinti stiklinės...
- Jūs išėjote vienas. Kaip visada. Tik nebuvote toks girtas.

Aš mintyse vis klausdavau jos vardo. Gyvai nedrįsau.

Tą naktį labai lijo. Laukiau prie besimarkstančio eifelio, net nėjau į vidų. Nežinau kiek prastovėjau, žmonės praeidavo, kaip pro stulpą. Neatėjo. Kitą vakarą irgi. Ir tada grįžo Jie – daug labiau įsiutę ir negailestingi. Ir aš ėmiau bėgti. Bėgau tuščiomis gatvėmis springdamas nuo šalčio ir vėjo. Galvoje šmėkščiojo didžiuliai sunkvežimiai riedantys per nesibaigiančią stepę. Viskas liejosi.

Ponas planšetė įbėgo į savo gatvę, kūnu žliaugė šaltas prakaitas, nesimatė net jo silueto tik smulkūs prakaito kristalai žybtelėdavo debesų skudurams atidengus menulį. Atsirakinęs šešėliuotą butą krito į patalą ir užmigo.

Rytas buvo ryškiai baltas. Zylės kapojo Pono planšetės langų rėmus. Jis pažvelgė į alyvų krūmus – jie buvo pliki, juodos ataugos virpėjo nuo vėjo. Mėsos nebebuvo. Priešais sėdėjo nr. 1, nr. 2, nr. 3, nr. 4 ir nr. 5. Iš po skrybėlių švietė pašaipios šypsenos. Sėdėjo tylėdami rankas susikišę į juodų paltų kišenes. Nr. 1 mostelėjo į lovos pusę. Aš pažvelgiau į sujauktą patalynę. Ten gulėjo balta pagalvė dailiai išsiuvinėtu užrašu. „Siuvinėta turbūt kryželiu“ toptelėjo man prisiminus mamos rankdarbius. Sunkiai ryžausi suvesti išsiraičiusius simbolius į vientisą darinį. Nr. 4 Suriko. Raidės susitraukė - „Edanda“.