Dvi istorijos be ryšio

pirma
Frankų valdovas Chordvikas nuobodžiavo. Jau dvi dienas be nuotaikos. Pavaldiniai surado Liucilijų, žinomą pasakorių, pokštininką, valdovui pralinksminti.
Liucilijus pasakojo ilgą ir labai juokingą istoriją. Bet Chordviko nuotaika nesitaisė. Priešingai, istorija jį tik pykdė. Liucilijus neužsičiaupdamas bėrė žodžius, net nematė persimainiusio valdovo veido. Apimtas įtūžio Chordvikas čiupo kirvį ir vožė pasakoriui per galvą. Liucilijus nutilo.
Taip Chordvikas atrado kalbos motorikos centrą.
Ir pralinksmėjo.

antra
Kinijos imperatorius Džou išgirdo, kad jo valdose tūlas Dzenbuda nesilaiko įstatymų ir skleidžia laisvamaniškas mintis. Pasipiktinęs liepė pakviesti geriausią karį šalyje.
- Atnešk man laisvamanio galvą! - įsakė.
Kitą dieną grįžo karys ir sviedė Dzenbudos galvą prieš imperatorių. Tuomet norėjo pasišalinti.
- Kas nutiko? - pastebėjo kario sumišimą Džou.
- Prieš mirdamas Dzenbuda man atskleidė gyvenimo prasmę, - atsakė karys.
- Kokia gi jinai?
Karys priėjo ir pašnibždėjo imperatoriui į ausį. Imperatorius nuliūdo. Ir liepė sargybai karį nukirsdinti.
Taip Džou atrado gyvenimo prasmę. Užsidarė kambaryje ir greit pasimirė be palikuonių.

. . . . .

Tarp šių dviejų istorijų nėra akivaizdaus ryšio. Metraščiai nutyli apie Džou ir Liucilijaus atradimų identiškumą.