Šokti geriausia vienam

šokt ir maudytis mėgstu viena. va taip.
© nastasja


Šokti geriausia vienam

Ši mintis atsisėdo galvoje ir nebeapleido visą vasarą. Rudeniop nebeiškenčiau – stojau į baleto studijas.
Susitvarkęs visus privalomus formalumus, kaip priderėtų pareigingam pirmakursiui, ilgais mokymo įstaigos koridoriais patraukiau susipažinti su specialybės vadovu. Kad vizitas neatrodytų betikslis, ketinau klausti, ką reikės atsinešti į pirmąjį užsiėmimą.
Į duris beldžiausi santūriai. Nerėkiau ir labindamasis. Padariau blogai – neišgirdo arba apsimetė, kad negirdi. Trypčiojo ten dar vienas – vyresnio kurso studentas. Nusimaudinėjo kelnes, ir dabar jau stovėjo visai nuogas. Kaip supratau, laukė dėstytojo nurodymų.
Kokių keturiasdešimt penkerių metų maestro matėsi beesąs visiškai geros fizinės formos, rodos net scenoje neseniai man matytas. Rankose vartė kažkokius popierius. Vartė juos vien tam, kad vartyt kažką reikėjo. Padėjo tuos popierius ir, neparodęs mano atsiradimui tarpduryje pernelyg didelio dėmesio, nuėjo prie studento, žaismingai, bet grubokai timptelėjo jam už nuknebusio galo:
– Pavaizduok linksmą šešką.
Trečiakursis, trumpą akimirką skyręs susikaupimui, pradėjo vykdyti užduotį. Šeško jis, manding, arba gyvo nematęs akyse, arba šokiui visai negabus buvo. Pradėtas stripinėjimas su tarp kojų plazdančiu nuogu organu atrodė graudžiai juokingas, tevertas, geriausiu atveju, girtos minios aplodismentų klajojančio cirko klounams. Galėjo dar taip būti, kad šokiui atsiduoti jam trukdė greitosiomis sukrauta ir tarpdury stūksanti nusireikšminusio mano veido damba, už kurios kunkuliavo ir plakėsi bjaurus kokteilis iš be gailesčio smaugiamų nepratrūkstančio juoko antplūdžių, pagarbiausios baimės maestro, giliųjų meno gelmių nepažinojimo ir dar nežinia kokios velniavos. Nevykėlio bandymą turėjau stebėti ramus – vadovas mano buvimą čia vis dar ignoravo.
– Linksmas šeškas… kiek dirbtinas. – pagaliau nutraukė „pasirodymą“ maestro.
Visame specialisto išmankštintame kūne mažiausiai išlavintas, matyt, buvo  balsas. Vien iš jo tegalėjau, ir tai – tik šiek tiek įtarti, kokios velniškos užmačios buvo slepiamos po tobulai pilka jo veido spalva.
– O ko tau?
Pralemenau, kad užmiršęs, kad užsuksiu kitą dieną, arba, kad dar kažką…
Ne visai bukas buvo ir trečiakursis. Nors ir skubėdamas užsisegioti kelnių sagas, suspėjo įsitraukti į spektaklį:
– Tu, jei manai, kad čia galėsi nesibeldęs bet kada ir bet kur landžioti, fukse sušiktas, tai žinok, kad tau – ragas, jei visiems tauzysi! - pagrasino. Neatrodė, kad juokautų.
Maestro „negirdėjo“.
Kiek besugebėdamas nuoširdžiau aiškinausi, kad esu neplepus, nepašaipus, atjaučiantis, suprantantis; kad netyčia, kad kartas – pirmas ir paskutinis, kai taip gavosi. Bet supratau, kad „ragas“ vis tiek – bus, kad maestro tik su studentais – maestro, kad kaukę nuo savo veido pilkai tobulą kartais nusiplėšia ar, gal net po stalu nutrenkia linksmų kolegų apsuptyje.
Mandagiai užvėriau duris, ir patraukiau gimtosiomis parugėmis namų link. Kuo toliau ėjau, tuo ramiau ir linksmiau darėsi. Tėviškės laukai, artėdami iš lėto, skyrėsi į abu šonus, plaukė pro šalį, o menas ir galimybė tobulėti už neryžtingos mano nugaros tolo ir tolo, kol pasislėpė už horizonto. Tolo išsvajotoji alma mater su bergždžiu trečio kurso studentu, su šelmiu maestro, su garsiausiomis pasaulio scenomis, su rampų žiburiais ir visom gastrolėm bei honorarais. Tolau ir aš į kitą pusę nuo didžiojo meno.