Trylika stotelių vienuoliktu iki galo

Žaliasis tiltas
Atsikeliu nuo suolo. Užsimaunu kojines, batus.
- Kur aš? Kas čia stoja? – pasiteirauju moters.
- Žaliasis tiltas. O kur jums reikia?
Žaliasis. Visai kaip aš.
- Į Pasakų parką.
- Vienuoliktu nuvažiuosit.
Pravažiuoja pirmas, antras, trečias... Sulaukęs vienuolikto lipu.

Opera
Žmonių nedaug. Visi, atrodo, matyti.  Priartėja vienas nematytas. Operatyviai prisistato.
- Eikite su manimi, - išsitraukia pažymėjimą.
- Aš lipu kitur, - rodau savąjį.
Dingsta kaip pasirodė. 

Kražių
Prisimenu.
Tą vasarą mudu su Sibile tapome draugais.
- Kuo tapsime užaugę? – klausiau.
O ji tik prisislinko arčiau. Pakšt į skruostą. Ir nubėgo.
Prisimenu, jog kažką pamiršau.

Lukiškės
„Gerbiami keleiviai... “, kalba balsas iš juostos. Pagarba verčia pasitempti.
Balsas vėl šneka. Vos juntamos nuovargio gaidelės:
„ Užleiskite sėdimas vietas  invalidams ir vyresnio amžiaus žmonėms... “
Ar girdite, lukiškėnai?! Gyvenimas pagerėtų.

M. K. Čiurlionio
Pastebiu buvusį grupioką. Pašoka nuo kėdės durų link.
- Ei, palauk! – kviečiu.
- Atleisk, vėluoju, - teisinasi. – Kur pats prapuolei?
- Bėk – dar pavėluosi, - pasijuntu kaip niekad prapuolęs.
Kadaise kartu pjaustėme varles. Ir kėlėme už jas pilnus bokalus vakarais.
Kaip varlė išsidrebiu kolegos vietoje. Skambant tyliai muzikai troleibusas suka į šalį.

S. Konarskio
Sėdint sūpuoja.
- Kas tau, vaikeli? – nerimauja bobutė greta.
Juntu, kaip pilve prasideda visaapimantis sukilimas. Puolu prie atsivėrusių durų. Moksleivės spėja pasitraukti.
Visi sukilimai prasideda galvose.

Vingis
Nuo anos vasaros visaip bandžiau pamiršti Sibilę.
Kartą į kiną pakviečiau Boženą. Žiūrėjom apie šmėklas.
- Gal į piceriją? – pasiūliau po seanso.
- Ne. Geriau į klubą, - nesutiko.
Taip ir išsiskirstėm. Vingiuotais šmėklų keliais.

Savanorių
Manęs niekada nešaukė į karinę tarnybą. Likau nepastebėtas.
Praeina kontrolierė. Net nežvilgteli. Gal aš permatomas?
Sunerimęs ieškau veidrodžio. Žvelgiu į stiklą, bet jame tik praslenkantys namai.
Visi praeitin. Ir aš su jais, todėl nesimatau.

Gerosios Vilties
Ką pamiršau?
Pažįstami moja nuo suolelio. Šioje stotelėje penktadieniais išlipdavau, sekmadieniais įlipdavau. Tušti savaitgaliai.
Kojos tarsi pačios neša lauk. Bet staiga atsimenu – pusė septynių. Vėl prisėdu. Nauja viltis ramina. Pažįstami moja, bet aš snūduriuodamas tolstu.

...

Paukščių takas
Atsibudęs bandau sugaudyti sapno nuotrupas. Sibilė, Žaliasis tiltas... Božena... pakšt.
Painus sapnas. Pamiršau išgerti tabletę. Daugiau taip nebus.
Iš saulėto dangaus prapliumpa lietus. Žmonės laksto be skėčių.
Menkutis sujudimas galaktikos užkampyje.

Vaivorykštė
Už lango raibuliuoja vaizdas.
- Žiūrėk, vaivorykštė, - rodo man bobutė.
- Kur? – nematau.
- Ana ten, - pirštu baksnoja stiklą.
Tik šviesoforas mirga marga.
Man spalvos jau seniai susimaišė ir ištirpo.

Atminties
Pusė septynių.
Akimirksniu galvon sugrįžta vakarykštė diena.
Sibilė parašė: „Susitikam septintą Pasakų parke“. Bandžiau juokauti: „Kas rašo? “. Nieko neatsakė.
Atsiminiau, bet širdis rami. Vos kruta.

Pasakų parkas
Išlipu. Einu tarp palinkusių pušų. Posūkiu suoliuko link.
Sibilės nėra. Dar anksti, palauksiu.
Prieina keturiese.
- Turi užrūkyt? – apsupa.
- To paties norėjau klaust, - žiūriu į šalį.
Cigaretė nepamaišytų... Pakšt į skruostą.