Neišgersiu

Neišgersiu
nei vyno,
nei upės bėgimo,                             
neužtvenksiu aš
nuosavo vaško kapsėjimo.                       
Nuo tylėjimo
merkias balsas užkimęs
ir pabėga skiemuo
akimis neapsėjamas.

Nekinkysiu jau vėjo
save išravėti:
aš – klaida,
paklaida,
rudeniop nubalnojama.
Aš – į dilgėles
genamas kluonas,
įstrigusi klėtis.
Atvira tik spynoms.
Brisiu dar molio kojomis

pro save,
pro saulėlydžio
drumzliną delčią
į senamiestį nuosavą:
varo iš užmiesčio.
Nėr tvorų:
užgiedočiau,
po to prisikelčiau
patylėt – 
akmenin pasibelst dar neuždrausta.

Neišgersiu, nes niekad
nei siūliau,
nei gėriau:
tostus rėžė
pirmadieniai kelkraščiu tekantys.
Pamiršau aš pasiūlyti
ašarą gėriui.
Ir pamiršiu
jau blogį
prie stalo pašnekinti.

Neišgersiu aš vyno:
nei viso,
nei pusės
net už Judo skolas.
Ar veltui. Už tūkstančius.
Sakinys vejas tašką
ir krinta uždusęs. 
Aš 
– jau žvakės vyzdy
dūmas
parašu rūkstantis ...



2005  05  16; ant ligoninės palangės