monologas

mano metai – tai dvylika juodvarniais lakstančių brolių
ir bežvaigždė naktis – gedulingos vienatvės sesuo,
mano mintys – našta ant trūnijančių proto pastolių
ir akla neviltis – kietaširdis bejausmis akmuo.

mano žodžiai – tyla, nugrūsta į prišiukšlintą kampą
ir bjauri tuštuma, kai beviltiškai noris kalbėt,
mano ašaros – juokas, liguistos konvulsijos tampo –
besišypsančią kaukę verksme negaliu nugalėt.

mano džiaugsmas – verkimas, kurio neįstengiu valdyti
dėl pašlijusių nervų ir kompleksų skaičiaus gausos,
mano žvilgsnis – tamsa, kurioje negaliu įskaityti
net savos pavardės vidury traiškanotos dienos.

mano kūnas – erdvė, kuri spaudžia ir verčia kentėti
dėl likimo klaidos – neregėtai brangios netekties,
mano venos – ledai, kai beprotiškai noris mylėti:
be aistros, be jausmų, be vilties ir be meilės prasmės.

mano protas – kvailys, jis nesugeba nusiraminti,
mėtos, blaškos tamsoj, lyg į kampą užspęstas drugys,
ir tik vargšė širdis vis dar kursto begęstančią viltį,
vis dar plaka karštai neišduodanti skausmo širdis.