išmokyk mane tylėjimo

pasirodai pro miegą –
akys tylos priteka apygaidžių

metą medžius išpila
šaltas prakaitas drumzlinas

veidas tavo tarsi properša
pilkšvame lede bulvių žiedai

sidabro šviesos prisirpę mano kaliošai
vandens sklidini paukščių zonoje

žvelgi? – lelija tyli vysdama
atidavus sėklą vėjo pašiauštai upei

dumblo gūžtoje paukščiu klykiu
spengiu: pasirodytum be drumzlės –

moteris mano šermukšne apgirtusi
atsvirduliuotų nuokalne skersai

išilgai išbraidžiojus visą rudenį
sugrįžtų krūtimis pasidalintų nunokusiomis

lūpų gyvatę palakdinčiau tylos pienu
ir baigtųsi viskas ko mes nemylime

išmokyk mane tylėjimo

pilnatie
beprote tu