keli prisiminimai apie andainykštę būseną

***

lyg šekspyro herojus
iš pirmo žvilgsnio griebiuos
staigių fatališkų metamorfozių
užanty jusdamas spurdantį
meilės paslapties gimimą

įgavęs kitokį – neapibrėžtą pavidalą
staigiu proveržiu iš tradicinio ribotumo silpnybių –
į tavosios nuovokos aukštumas

tai pats prašmatniausias pobūvis
manojoje nemirtingumo sampratoje
prieš pilnaties metą vampyru įsisiurbiant
į prinokusio vaisiaus sultis


***

apžavėk mane garsais
šnabždesyje įkūnytais
iš šviežios freskos nulipusi
regėjimų nutviekstoje tyloje

niekuomet nebūsiančio parašyto
eilėraščio žodžių laipteliais –
šviesos pluošte
sūkuriuojančiomis dulkėmis

žodžiai manęs nesutraiškys –
legendoje akmeniu užmigau
širdies plote –
alegoriniai ženklai

niekada nebuvau toks gyvas
koks esu šioje tyloje
prisotintoj tavo buvimo






***

mintys manosios
akmentašių vilkstinėmis nutįsta
pažadėtosios uolos link

vos tramdoma nuostaba
ir prorečiais išsprūstančiu žodžiu –
taip stena spyriodamosi durys

užrūdijusiais vyriais – besišypsnačia širdimi
nulydžiu tave liucernos laukais
tolstančią

troškimų užuominom žvelgiančią
amžinosios rasos indais


***

vakarinę

valandą
skirtą muzikai
langus apnuoginusios užuolaidos
atskleidė nepaprastą grožį –
moterį kūdikį žindančią

pakerėtas žemuogę
nuo vasaros kišenės kertėn nuklydusią
virpančiais pirštais – tarsi sakramentą – po liežuviu –
vaistą nuo sudrėkusios rudens elegijos

užsigeriu
vakarykščio lietaus stikline

viešpatie
tos moters soduose –
tobuliausias grožis