[-]

*    *    *


pas liūdesio tvenkinius, mylimoji, ištrink man nugarą smėliu.
gaivalingos kaitros apimtas kaskart lyg jaunuolis siekiu meilės krikšto,
įšventinimo į gyvenimo brandą.

teapmalžta aistra nusižeminus.
nesidygėk kardo rėžiu mano krūtinėje – tai žaibo trenksmas
iš širdies visa, kas tavęs neverta, ištrynė.

po blyksnio pakirstu medžiu
guliu, meilės aforizmais išraižytas,
gižiu senatvės vynu apžilpusias regenas vilgydamas.

pirmapradėje ašaros švaroje
paukščių skrydžių ir sąskrydžių dermė spindi,
skaistybė – tavo teisioji jėga beasmenę mano aistrą suvaldo.

liūdesio religija.
taip atsidavusiai ją išpažįsti.
lenkiu galvą

prieš moteriai šventus dalykus, tuopač lieku drovus
ir abejonių draskomas. atsisakau savęs –
kad nepelnyčiau įskaudinto žvilgsnio.

pats gi žvelgiu kaip atnašauji auką, liūdesio reikalaujamą,
ir neatsistebiu tavo tikraja būsena – amžina mergyste,
skaisčia nekaltybe, kurios neatėmė net keli tavo pagimdyti vaikai.

tuopač suvokiu: mudviejų romanas – laužas, kurstomas poezijos.
jis užgęstų, jei neliktų neparašytų eilėraščių,
todėl nekuriuos numarinu nė nepradėtus.

ir lieku bręsti nejautroje,
tavojo liūdesio apglumintas: beregis, bežodis, begirdis –
tik gyvas, bet ramus ramus:

moteris žino kas jos vyras.