[...]

*    *    *


kai iš lūpų į lūpas perduodu tau myliu
ant karštos lyg marškinių druska odos geidus aistros žvėris pabunda čia pat
rodos įminčiau amžinosios būties mįslę –

kad tik sukurčiau tave žadu ką tik nori: ir lieptą ir valtį
lelijom sužydusią be dulkės tavo ašara be smilties širdies
raizgai pražūtingi o raistai nejaukiai atviri

ir begėdiškai patrauklūs neįžvelgiami jų vandenys
akyse užverda ir kūno gelmėse sukunkuliuoja karšti
girtus jų vynas emocijas pojūčius valdo

kvėpiu tave siela aiva

pražysta mintys padrikai
amžinai tavo išpažinčiai laukimo aistros parklupdytos
pakvimpa nuo jaudulio neveizdžiomis akimis

veriu tavo esatį
pirštai gi nevaldūs kūnu kas sau
išsibarsto odos kraštais išsidarko neklausūs

netramdomo žvėries nagais liguistai gležnus mano kaulus maitoja
nakties glitybe ir vidudienio karščiu dvelkia nuo tavo lūpų
vakaro drėgme ir rytmečio žydesiu lytis alsuoja

amžinybės dvelksmas apgaubia aivos krūmą
į vieną vienį sulieja mudu į tą vienintelį kartą
kur besąlygišką savo vertę pajaučiam

širdžių rasa tai laistom
ir tai skaisčiai rasoja