nepamiršau

nepamiršau aš, mylimoji,
        ką tau tąsyk buvau žadėjęs –
užpustė žiedlapiais gegužis
                              vilioklį pažadą nakty.
aš išėjau aną gegužį,
        o šį – grįžau. čionai atėjęs
neberadau tavųjų pėdų –
        ištirpo pėdos užmaršty.

aš atėjau pastatęs pilį,
        svajonių pilį,  kaip žadėjau:
pro vieną langą matos žvaigždės,
        pro kitą  mūsų vakarai,
pro trečią – sprogsta puokštės ievų
        ir čiulba paukščiai, juk norėjai? -
apgirtę paukščiai nuo gegužio
        ir ievų gundantys žiedai...

aš atėjau surentęs laivą –
          svajonių laivą, -kaip žadėjau,
permečiau lieptą per upelį,
          eik, skink naktiryčio gėles.
nešlapsi kojų, tavo lieptą
          alyvų pasakom išdėjau,
jausmų eilėraščiais išklojau –
          užlopiau širdgėlas gilias.

neteisk manęs, prisipažįstu:
            ne toks aš šventas, kaip norėjai,
bet nesugrįžt aš neišdrįsčiau, -
            tokia karštos širdies valia.
aš atėjau prie tavo durų
            palikęs melą - kaip žadėjau,
palikęs pyktį ir pavydą,
            ir susitaikęs su dalia.

nepamiršau aš, mylimoji,
            ką tau tąsyk buvau žadėjęs:
ant kelių puoliau, dievagojaus
            niekad neskaudinsiu tavęs.
aš parėjau – kad nebeverktum,
            kad nusijuoktum, tu – išėjus.
na kas dabar paguos gegužio
            jausmų prisirpusias gijas...