... ...

*    *    *


vijoklių sąžalyne

irstu nelyg irsta akmuo tolyn
labyn vandens

ardomas tuzinas lakštingalų
slepia trelėje aistringą lūkestį nuodų

žalėsio plaukų gijos draikosi
ant įdubusios mano krūtinės

tu nuskurdinai mane
lyg elgetą iš sielos veržiasi

vien pažadai ir ašaros
astralinio kūno svaiga

dvasingumu persmelkia
mano vyriškąją prigimtį meilę

kaip dangaus sakramentą priimu

pelėsingoj miško takoskyroj
delnai tarsi sniego gniūžtės –

už ugnį šaltesnės ištirpsta
šlaunimis suteka apie galvą

tavo moterie švyti
aukščiausiųjų dorybių aureolė

ir pasaulio dermę pajuntu
ir suvokiu tuopač balsiai:

esi ta
su kuria trokštu turėti vaikų