*** 1

*    *    *


kai tiesi rudeniui du auksaspalvius
obels vaisius slėpiame daikte

tūnodamas midaus gerą gurkšnį nuragauju
vos prineši prie lūpų alkstančių uždraustąjį

bemat pavandenija akys mano
salsvas bučinio skonis gomuriu nuteka

tąpat mirksnį vaizdijas
kaip nuo įtampos obelys kreta ir noksta

ir sunksta krūtys tavo sirpiu laukimu
kaupiasi klubai bręsta karštom vyšniom

prieblanda nusidažo vaisiaus viduje
sėkla troškuliu tvinksta

drumstom srovelėmis trykšta tarpupirščiais
ir šaltakraujėmis šlaunimis į žolę

aukštąją nuvarva skambėdama
begalinę sąmonės palaimą

ir tavo kūno nuogybės viziją
sudvasindama ligi aukščiausiosios prasmės

kad gėda palieka prisipažinti
netyromis mintimis

ir šlapiais sapnais
nusidedant

reginio aitros neatlaikius