vos užkabini mane...

*    *    *


vos užkabini mane akies krašteliu papievy į saują
raustantį, kuomet atsargi it svajonė įsauly milžtuvę apžergi,
manding pradžioj iš mados, galop ir iš proto išeinu kaitrai krūtinę atstatęs.

prakaitą, kai krebždu tau į ausį
pusiau tiesą, pusiau meilę, nuo kaktos droviai rankogaliu braukiu,
tuopač lyg ir merginu: fleitą ulbinu, lyrą virpinu,

grožiuosi pirštais baltalaibiais, gyvulį išpieninančiais.
podraug ryte ryju akimis tavo kūną, meluojantį, regis,
taip pat išmaniai, kaip akys ar liežuvis.

nenulinguok priešink nasčiais mosuodama,
kuomet vaizdijiesi mano akių prieglobstyje
tarpe šlaunų ne melžtuvę – violončelę apžergus,

ne pieno čiurkšlėmis kibiran – sielos virpesiais motetais
bei madrigalais vario varpan skalambiji. kad nori,
imkis mane,

ant rankų ir neškis kur geidi į rugius, pavargėlę galvą
ant pienuoto skraito pailsinsiu, tik vardo netarki,
tik meilei meluodama bent paraust susimilk,

antraip įkvėpimo atoslūgy atgal į eilinę pamaldžią kaimo moterėlę atvirsi,
aš gi – vietinėj karčiamoj kaip tąsyk ant barzdos
užu stalo užsnūsiu prasilėbavęs,

skardingos gaidgystės gėdijamas.