mylimoji...

*    *    *


mylimoji,

ar į tavo tvenkinius per mažai žuvies prileidau,
ar nelygu kiek geidi į miškus žvėrelių priviliojau,
ar ne lig saiko papuošalų iš dramblio kaulo ir stručio

plunksnų nemunais, temzėmis ir jenisejais parplukdžiau,
argi beskraidžiau paukščiai ne pernelyg tau kasryt
po šviežią aukso kiaušinį aukoja,

argi datulėmis per saldžiai negardinau tau košės,
nelepinau skrudintomis lotoso sėklomis,
lipšniomis mandagybėmis bei švelnybe,

argi nesuteikiau tau saugos, sergstimai
tuzino akmeninių liūtagalvių sfinksų, o kad ir manęs
paties tavo kojūgaly į atsidavusį gniužulą susirietusio,

argi ne uoliai minkštų bei šiltų priežasčių apžilpintas
be perstogės įgeidžius tavo pramanus vykdžiau,
įmantrius sonetus, nekaltas melagystes stenėjau,

argi ne sklandžiai pranašu skiemenavau tau dangų,
žemiau už nekurias žvaigždes puolęs:
ir dvasios neišsergėjęs, ir kūną pragirdęs?

kodėl gi tuomet
tavo vyzdžiai skleidžia spindesį,
kuriuo niekad nespindi padorių moterų akys?