ir apeina sužadėtinė visas kapines...

*    *    *

ir apeina sužadėtinė visas kapines. kur turėčiau apleistas būti –

manęs nėra, tik skenduoliai užutekiuos gręžia permirkusias drapanas.
kaimo ištvirkėlė rugiais atitolsta kažiką spygaudama
apie meilę. priglundu prie kapo akmens:

prisirišęs prie negyvų daiktų siaubingai kamuojuosi
su jais išsiskirdamas. išlakių kiparisų paunksnėje ilsinu pavargusias kojas.
manęs mirusieji nevargina, o ir aš nesiskundžiu garsiai mirtimi – nesu jai subrendęs.

abejingai stebiu stotingą, sultingą ir visakaip kitaip neskaisčią moteriškę,
skenduolius apkvatojančią gelsvame rugiagėlių mėlyje.
nesiklausau jų,

tikiu – purvinos meilės nebūna. meilė gyva
tol, kol esti nesuprasta. suprantu tai, todėl nesistengiu suprasti
meilės. ir moters nebandau perprasti.

apyrytį šerpėtu delnu braižau dygią sužadėtinės krūtį.
lietimai šalti, šykštūs, miegas – paviršutiniškas. staiga suvokiu:
tapau viena meile vyresnis, ir apkalbos išleidžiamos papildomu tiražu.

ir skenduoliai vandenin metasi, ir sužadėtinė raudodama
visa ką apie mane ir manyje prakeikia. ir tampa tylu,
tylu, tuščia, bet teisinga.

nirštu užsidegęs nagais raižau medžio stuomenyje, dantimis
kandžioju kapo akmenyje meilės gyvenimui epitafijas, iki be jėgos
į žolę aukštąją paslikas susileidžiu.

ir čia aš pirmąkart susiduriu su senėjimo reiškiniu.