tu tokia negyva...

*    *    *

tu tokia negyva dobilienoj prieš pat perkūniją,

tokia vieniša, tokia neprilaikoma niekieno
guli sau ir tiek, nepadoriai

jauna. kasnakt drebulinėmis kopomis prie vandens dobilų nusileidžiu, atpažįstu tave,
sykiu supinu plaukus melsvus. nors šios lankos nemiegamos, tikiu tavo plaukais –
aistros taršalais erogeniniam mano likimo žemėlapy.

tu tokia negyva, kur paimt šitiek upės begėdiškai pravirai burnai
pripilti, - akis kad apsemtų, kad tos vyzdės, gyvybę pagavusios
kiaurai vandenį dumblą prakoštų.

tokiomis jomis valtys gramzdinamos nakčiai ir poetai kankina save
mintimis apie dievo ir moters nemeilę. aš tikiu tokiomis,
jos per kiaurą akimirksnį iš nelaimėlio gyvastį sugeria.

tu tokia negyva, dobiluos tavo kūnas neskęsta, gleibios krūtys lelijom sužydę
melsvai. plūduriuok šen, į po pievą palaidus pirštus
tau po dobilą sprausiu: žalsvą burę ir vėtrungę – ženklą: pamilk

ir prakeik. kai pro mano akis nepažįstami vyrai tave laidot nusineša
aš jau gyvas nuo ataušusių lūpų nuplėšt pamėlijusį bučinį,
su skausmu, tokį pirmą ir taip paskutinį.

paskui tęstis lig pat pradalgės pabaigos, kur link romios avelės
šiurkštaus pluošto liežuviais tavo odą prieš kraują sušiaušia,
ir vyzdžiai sudrėksta gražiai. ir žinai,

tu tokia man gyva tąsyk, tarsi
į rugiagėles žvelgtum gimdydama,

ir tokia negyva dobilienoj prieš pat perkūniją.