Metas Dalintis

Die, die, die my darling
Just shut your pretty eyes

The Misfits


Telefono būdelėje rūgščiai dvokia šlapimu ir senomis nuorūkomis. Jaunius pasitrina degančią ausį ir lėtai pakabina pypsintį ragelį. Kurį laiką nematančiu žvilgsniu stebeilijasi į markeriu ant aparato iškeverzotą užrašą “Jolka - kūrva” ir į tai patvirtinantį paveikslėlį, tada vėl pakelia ragelį ir surenka numerį.

- Alio? – Atsiliepia žvalus moteriškas balsas.
- Labas, Kriste, čia aš. – Jaunius stengiasi kalbėti tvirtai ir kiek atsainiai, tačiau balsas išdavikiškai virpčioja.
- O, sveikas! Palauk truputėlį, gerai?

Ragelyje girdisi šlamesys, uždaromų durų garsas. Jaunius prikanda lūpą, stebėdamas, kaip aparato ekranėlyje kreditų skaičius pasikeičia iš aštuonių į septynis. Kitos kortelės jis neturi.

- Na va, dabar galim kalbėtis! – vėl pasigirsta linksmas Kristinos balsas ragelyje. – Tai kaipgi tu gyveni, zuiki?
- Ai... Va, ką tik su tavo tėčiu pabendravom truputį.
- Oi, Jauniau... Taigi prašiau neskambint jam, kol aš pati nepasišnekėsiu. Tu gi žinai, koks jis.
- Dabar jau žinau. Žinau, ir ką jis apie mane galvoja. Išvadino mane skurdžium, kaimiečiu. – Kristinos tėčio pavartoti epitetai buvo “susmirdęs runkelis” ir “kažkoks apsišikęs bomžas, be skatiko kišenėj”, tačiau Jaunius nusprendžia pažodžiui necituoti. Balsas vis lūžinėja ir vaikinukas garsiai atsikrenkščia, apsimesdamas sloguojančiu.
- Ir kam gi tu ... Aš gi tau sakiau, kad taip bus. Sakiau gi, kokio jis karšto būdo. Dabar turbūt ir pats gailisi, taip pasakęs.
- O tai kiek gi, tu galvoji, mes galim dar slapstytis? Juk anksčiau ar vėliau viena bobutė papasakos kitai, ir tuoj pusė miesto pliurps, kaip policijos komisaro dukra su kažkokiu kaimo jurgiu tąsosi, o tėvelis, žioplys, nė neįtaria. Gal tu nori, kad jis tai iš gandų sužinotų?
- Tai aišku ne, bet... O tai kaip dabar bus? Ką jis tau sakė? Uždraudė mums matytis?
- Na.. kažkas panašaus. – Jauniaus ausyse vis dar skamba įtūžio pilni žodžiai: “o jei užklupsiu, plikom rankom kiaušius nurausiu ir tau į gerklę sukišiu”. – Jis man davė sąlygą.
- Kokią dar sąlygą?
- Kad, jeigu noriu su juo pasišnekėt kaip lygus su lygiu, tai turėsiu su juo susisiekti per vedą, o ne telefonu skambinėt, kaip kaimietis. Va tik tokia nedidelė sąlyga.
- Dieve mano, bet gi iš kur tu jį gausi, juk vedai kainuoja.
- Du tūkstančius litų pigiausias, pats žinau. Su mano atlyginimu autoservise – du su puse metų taupymo, ir turi. Čia jeigu nevalgyt visiškai.

Anam ragelio gale giliai atsidūsta. Kurį laiką abu tyli. Kreditų skaitliukas iš dviejų virsta vienetu.

- Aš žinau vieną žmogų, kuris galbūt tau galės padėti. – Pagaliau prašnenka Kristina. – Jis senas mūsų šeimos draugas, bet, kiek žinau, paskutiniu metu jie su mano tėčiu nekaip sutaria. Gal jis tau kuo nors padės, gal turės kokį nors, na, padėvėtą, ar ką nors tokio...
- Šneki, lyg nežinotum, kad nėra tokio dalyko, kaip “padėvėtas vedas”. Na, tiek tos, sakyk jo adresą, užsuksiu, bandysiu pasikalbėt.

Jeigu jis norės kalbėtis su “kažkokiu apsišikusiu bomžu, be skatiko kišenėj”. Jaunius užsirašo adresą į tepaluotą užrašų knygelę. Ragelyje pasigirsta automato abejingu balsu skaitomas perspėjimas.

- Kriste, man jau kreditai baiginėjasi. Aš tau vėliau pasuksiu, gerai?
- Gerai, zuiki. Nenusimink, viskas bus gerai. Myliu tave. Labai labai.

„Ir aš tave myliu“, pasako Jaunius pypsinčiam rageliui ir, nutrenkęs jį į vietą, išžengia iš būdelės į turgaus aikštę.

Po priplėkusios būdelės smarvės oras ypač gaivus, pilnas žmonių klegesio, pravažiuojančių mašinų ūžesio, balandžių sparnų plazdėjimo. Bobutės, ant išklerusių prekystalių išsidėliojusios dėžes su bulvėmis, morkomis ir obuoliais, dalinasi šviežiausiomis paskalomis, karts nuo karto užrikdamos kudakuojančiais balsais: “šviežios daržovės, ką tik iš daržo, prašom, prašom! ”. Netoliese juodbruvas vyrukas šaudančiomis į šalis akimis buria trimis antpirščiais ir rutuliuku, kol jo bendras apsimeta išlošiąs jau trečią kartą iš eilės. 

Aplink vien tik vedai, vedai, vedai. Štai ta jauna moteriškė raudona suknele, tempianti iš paskos klykiančią atžalą, aplink besidairantis tamsaus gymio pietietis, kažkur skubantis kostiumuotas vyriškis - ant visų jų viršugalvių matėsi į kilpas susisukę vedai, savo galus prilipdę prie smilkinių. Ten aukštai, greta rotušės vėtrungės, plevena ir blykčioja saulėje dar trys iš jų, tartum dvimetrinės valo lydekoms gaudyti atraižos. Šitie laisvi, niekieno, bet kaip juos iš ten nukrapštysi? Vaikinas nusispjauna ir ima brautis per minią Kristinos nurodyto adreso link. Laimei, netoli, gal penkiolika minučių spartaus ėjimo.


*  *  *


Vieni spėliojo, kad vedus prieš penkiasdešimt metų užveisė ateiviai iš kosmoso, kiti, kad tai nenusisekę Rusijos mokslininkų genetiniai eksperimentai, treti minėjo aukščiausiojo įsikišimą. Prieš penkiasdešimt metų per vieną naktį Europos padangė pasikeitė, staiga tapo pilna šių besiraitančių nailono stygų, tiek susinarpliojusių į spiečius, tiek ir pavienių, sklandančių šen bei ten lyg raganų plaukai.

Vos pusė šimtmečio, ir požiūris į vedus evoliucionavo iš pirminės paniškos baimės į susidomėjimą, o susidomėjimas, paremtas tyrimų, pagaliau virto noru - noru pasinaudoti ta neįtikėtina galia, tuo sugebėjimu siųsti mintis per atstumą. Visai nedaug laiko tepraėjo, kad noras virstų mada, ir dabar vedus nešiojo beveik visi, su panieka mindami laikus, kai telepatija gyveno tik fantastiniuose romanuose. Jaunius gi, kiekvienąkart išvydęs šiuos padarus, prisimindavo dėdę Alvydą, nuo kurio nuolat kvepėdavo pigiu tabaku ir samane, ir kurio dešinei rankai trūko pusės plaštakos ir visų pirštų, išskyrus nykštį.

Dėdė Alvydas – tada dar tik Alvydukas - buvo vos trejų metų bamblys, kai jų šeima ankstyvą birželio rytmetį išėjo į mišką ties Zervynų kaimu mėlyniauti. Mažylis nenustygo vietoje, jam viskas buvo įdomu: ir rasa ant voratinklių, ir minkštutėlės samanos, ant kurių taip smagu nukristi atbulam, ir stambios pintys ant medžių. Visas miškas buvo pilnas jo krykštavimo. Nepraėjo nei penkiolika minučių, o Alvydukas jau spėjo prisirinkti didelę kolekciją lipnių eglės kankorėžių ir priverti keletą smilgų mėlynių ir žemuogių, kurias jis čia pat lapnojo ir maivydamasis rodė visiems ryškiai violetinį liežuvį. Pusmetrio aukštyje tarp medžių išsitempęs vedas, tyliai dūzgiantis nuo vėjo it eolo arfos styga, buvo per didelė pagunda, o Alvydukas – per mažas pyplys, kad jai atsispirti. Pamiršęs visus perspėjimus, jis sugriebė putliais pirščiukais besiilsintį gyvį. Tas tučtuojau atgijo, ėmė spurdėti, mėgindamas ištrūkti, bet vaikas iš išgąsčio tik stipriau suspaudė kumštuką. Toliau viskas vystėsi žaibiškai. Vedas akimirksniu apsivijo aplink Alvyduko plaštaką, gyvoji giljotina suveikė nepriekaištingai ir išsilaisvinęs vedas šovė į padangę. Rytmečio tylą perskrodė vaikiškas riksmas, prie kurio netrukus prisidėjo ir jo sesers bei mamos klyksmai.

- Mes atvykome į ligoninę per vėlai. Rankutės prisiūti jau buvo nebeįmanoma. Džiaugėmės, kad bent gyvybę pavyko išgelbėti. - Jauniui vaikystėje pasakojo mama, ir kiekvienąsyk šios istorijos pabaigoje pridurdavo, grūmodama pirštu:
- Kad nematyčiau tavęs artinantis prie tų padarų!

Iki šios dienos Jaunius vengė vedų, nuolat prisimindamas mamos pasakojimus ir grasinimus. Ne tai, kad jis jų labai bijotų, ne, tiesiog šlykštėjosi jais, kaip šlykštimasi plauku sriubos šaukšte. Tačiau, žingsniuodamas senamiesčio grindiniu, rinkdamas galvoje žodžius ir konstruodamas frazes, kuriomis jis kreipsis į Kristinos draugą pagalbos, jis juto baimę, lyg sėdėtų dantisto priimamajame ir girdėtų ten jau esančio paciento aimanas.


*  *  *


Nurodytu adresu įsikūrusi nedidelė parduotuvėlė. Virš įėjimo užrašas: “Vincento Petrulio Vedų Imperija”. Vitrinoje, uždarytos į organinio stiklo dėžes, rangosi permatomos stygos, įvairaus ilgio, vos įžiūrimų atspalvių. Jie.

Jaunius nusibraukia prakaituotus delnus į kelnes, įžengia pro įstiklintas duris ir susiduria akimis su pagyvenusiu vyriškiu už prekystalio. Vyriškis beveik nuplikęs, skalpą kerta kreivas randas. Irgi vedo darbas?

- Tu Jaunius? – taria vyriškis, jau žinodamas atsakymą į savo klausimą. – Užeik, užeik, drąsiau. Mane Kristina jau perspėjo. Aš - Vincas.

Jaunius spaudžia ištiestą ranką. Vinco delnas kietas, gruoblėtas, spaudžia kaip replės. Nuo pasisveikinimo kažkas trakšteli vaikino delne, bet jis neišsiduoda pajutęs.

- Tai, vadinas, atskaitė tau Antanas. Na, nenuostabu. Kristina – jo vienturtė duktė, o tu pats, nepyk, bet nesi pats puikiausias kandidatas į žentus. Atsimink tik viena: jeigu Antanas kažką nusprendė, tai jau jam nebeįrodysi, kad gali būti kitaip. – Vincas atsiremia nugara į prekystalį ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. – Tačiau atliekamų vedų aš neturiu, o tu pats, kaip supratau, dideliais pinigais irgi pasigirti negali.

“Lyg aš pats nežinočiau. Panašu, kad aš čia tik gaištu savo laiką.” - mąsto Jaunius.

Vincas pastebi pasikeitusią vaikino veido išraišką, geraširdiškai šypteli.
- Tačiau, kaip ir pats žinai, vedų pilna padangė. Nežinau, iš kur jie atsiranda, kaip jie veisiasi, bet per keturiasdešimt metų, kai aš juos medžioju, padangė nepatuštėjo. Jei manęs kas paklaustų, sakyčiau, netgi papilnėjo. Gali vieną ir pats pasigauti. Jeigu mirtinai reikia.

Vincui pabrėžiant “mirtinai”, lūpos keistai išsiviepia, apnuogindamos geltonus dantis. Jauniui pašiurpsta plaukai ant sprando.

Cinkteli skambutis, pranešdamas apie užėjusią klientę, kuri dar prieš minutę apžiūrinėjo lauko vitriną.

- Parodykite man štai tą, “rūžavą”, – prašo klientė Vinco. Jis iškelia dėžę iš vitrinos ir padeda ant prekystalio. “Rūžavas” pamišusiai raitosi, it sliekas, kurį tuoj vers ant kabliuko.
- Puikus pasirinkimas, panele. Pažvelkite, koks gajus. Nenustebčiau, jeigu jo ryšys siektų visus penkis kilometrus.
- Aš tik noriu, kad man prie suknelės derintųsi. Man išleistuvėms reikia.

Jaunius lyg užburtas stebi vedo šokį. Abu padaro galai įtvirtinti, patys galiukai kyšo išorėje. Ant organinio stiklo vidinės pusės atsiranda keletas naujų įkirtimų. Vaikinas nejučia žengia žingsnį atgal ir nuryja seilę.

- Žinote, aš jį paimsiu. – apsisprendžia mergina, prikišusi rožinės medžiagos skiautę prie vedo dėžės.
- Puiku, puiku! Šią savaitę pas mus kaip tik akcija, penkių procentų nuolaida. Iš jūsų bus tik... – subarška kalkuliatoriaus klavišai, -  ... du tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt penki litai ir dvidešimt penki centai. Labai dėkoju. Leiskite, padėsiu jums išnarplioti senąjį. Nebijokite, skaudės ne labiau, nei atplėšiant pleistrą.

Vincas įgudusiu judesiu suima vedo galus, priaugusius prie merginos smilkinių, ir trukteli juos žemyn. Mergina aikteli ir pasitrina kiek paraudusią odą. Pardavėjas išpina vedo kilpas iš plaukų, susuka suglebusį gyvį į gniužulą ir it krepšinio kamuolį meta į palei prekystalį stovinčią kartoninę dėžę. Pataiko. Matyt, ne pirmas kartas.

- Vajej, aš be jo kaip nuoga jaučiuosi! - taria mergina ir sukikena. Jaunius net truputį susinepatogina, lyg stebėtų ją persirenginėjančią pro užuolaidos plyšį.
- Nebijokite, tuoj aš jus “pridengsiu”. – juokiasi Vincas, traukdamas iš po prekystalio Jauniui nepažįstamą prietaisą, nuo kurio žemyn nusidriekęs laidas.

Pardavėjas priliečia prietaisu iš dėžės styrančius galiukus. Tyliai skaičiuoja: vienas, du, trys... Vedas įsitempia, sustingsta, ties septyniais suglemba, o ties dešimčia susisuka į kilpas ir nukrinta į dėžės dugną. Nedelsdamas Vincas užsimauna pirštines, išlaisvina vedą iš kalėjimo ir uždeda jį merginai ant galvos, galus priglausdamas prie smilkinių. Po akimirkos patikrina, ar gerai priaugo.

- Štai ir viskas. Jums nuostabiai tinka. Štai, pažvelkite. – paduoda merginai veidrodį.

Mergina patenkinta. Kurį laiką ji sustingusi žiūri kažkur tolyn, po to nusišypso dar plačiau:

- Vau, geras! Šitas net iki mano draugės traukia, o ji kitoj pusėj upės gyvena. Iki šiol niekad iš senamiesčio su ja susirišt negalėjau!
- Džiaugiuosi už jus. Prašau, apsilankykite dar. – Vincas išlydi klientę ir grįžta prie Jauniaus.

- Koks ten buvo prietaisas? – klausia vaikinas. Vincas tylėdamas užrakina duris, tada padeda aparatą ant prekystalio ir paduoda atsuktuvą.

Iš išorės prietaisas atrodo labai sudėtingas: daugybė mygtukų, jungiklių. Atsukęs dangtelį, Jaunius išvysta, jog viduje beveik nieko nėra. Visi mygtukai butaforiniai, išskyrus vieną, kuris įjungia ir nutraukia grandinę.

- Jūs ką, prijungiate vedą tiesiai prie rozetės?
- Galvą turi ant pečių, pats daryk išvadas. Ir tavo vietoje aš laikyčiau liežuvį už dantų, jeigu nori, kad ta galva ant pečių ir išliktų. Aš tau ir taip jau per daug parodžiau, gali padėkot Kristinai už tai. – Balsas staiga tampa griežtas ir ledinis, veide nė lašo to gerumo, kuris švietė, bendraujant su kliente. – Ir jeigu Gildija ims man uždavinėti keistus klausimus, ar šiaip sužinosiu, kad plepėjai, ko nereikia, plaukiosi upėje su žuvimis, vyruti. Perspėju tave labai rimtai.

Neatrodo, kad pardavėjas juokautų, ir Jaunius užtikrina, kad tylės. Kaip vandens į burną prisėmęs. Kaip tos žuvys upėje. Apie Gildiją sklandė gandai. Patikrinti savo kailiu, kurie iš tų gandų teisybė, o kurie melas – visiškai neviliojanti perspektyva. Jis skubiai padėkoja ir ima sliūkinti link durų.

- Ir dar vienas dalykas, - taria Vincas, Jauniui jau beveik žengiant pro duris. – Labai gerai pagalvok, prieš ką nors darydamas. Kai Antanas liepė tau įsigyti vedą, jis puikiai suvokė, kokie tavo šansai. Pamąstyk, ar tu tikrai pasiryžęs taip rizikuoti dėl kažkokios moters. Jei manęs kas paklaustų, sakyčiau, žymiai paprasčiau yra šokti žemyn stačia galva nuo dangoraižio stogo. Bent jau mažiau kankinsies. Geriau pamiršk viską. Aš tau nuoširdžiai sakau - bus tų bobų.

Jaunius nebesiklauso ir murmėdamas padėkas išsmunka pro duris. Pardavėjas palinguoja galvą, grįžta prie prekystalio ir ima susukinėti prietaiso varžtelius atgal.


*  *  *


Kai Jauniui tebuvo tik dešimt metų, jo mamą nužudė mažas gumuliukas. Ne didesnis už šratą „golfo“ rato guolyje, tas gumuliukas augo jos smegenyse, raizgė jas ataugų siūlais, niekieno neįtariamas ir nepastebėtas siurbė gyvybės syvus, lašas po lašo, diena po dienos. Neapsikentusi galvos skausmų, mama galų gale ryžosi apsilankyti pas gydytoją. Jai sugrįžus, buvo jau gana vėlu. Mama atsisėdo ant sofos, pasikvietė Jaunių, pasisodino jį ant kelių. Vaikas instinktyviai nujautė, kad žodžiai, kuriuos dabar išgirs, durs jam skaudžiai, lyg švirkštas su skiepais, tačiau nebuvo pasiruošęs blogiausiam, kai tie žodžiai skalpeliu perrėžė jo vaikišką sąmonę - gležną, nesurambėjusią - ir smigo tiesiai į pačią gilumą, ten, kur gyveno pirmieji kūdikystės prisiminimai, švytintis mamos veidas, jos pieno skonis, kur prasidėjo visas jo pasaulio suvokimas ir tikėjimas ateitimi. Žodžiai pjovė, vėl ir vėl, ir iš atsivėrusių žaizdų plūdo ašaros, sumišusios su krauju.

Pirmadienį mane operuos. - sakė mama, - Daktaras rado mano galvoje auglį, kurį bandys išpjauti. Sakė, kad gali būti jau per vėlu, ir galėjo patarti tik melstis. Tu pagyvensi kol kas su močiute. Jeigu man kas nutiktų, tu turi būti tvirtas. Visame Dievo valia.

Tada jie abu meldėsi, apsikabinę verkė, ir meldėsi vėl. Jaunius, suklupęs ant kelių, prašė dangaus pasigailėti mamos, žadėjo būti pats geriausias vaikas pasaulyje, žadėjo visuomet klausyti mamos, mokytis tik geriausiais pažymiais. Prašau, prašau, juk tu gali, juk tu viską gali, maldavo jis, aš viską padarysiu, viską atiduosiu, viską.

Tačiau pirmadienį ligoninėje buvo paskutinis kartas, kai jis matė mamos šypseną, bučiavo skruostą, gniaužė ranką. Pirmadienį jo pasaulis subyrėjo į milijonus šukių. Visame Dievo valia, neužtildami skambėjo mintyse mamos žodžiai, ir jis nekentė Dievo, nes niekas - jokios priežastys, jokie „nežinomi keliai“ - negalėjo pateisinti to, kas įvyko. Kaip per miglą Jaunius prisiminė, kaip išmetė savo ir mamos maldaknyges į išvietės duobę už tvarto. Jis pasiliko tik mamos dovanotą kryželį, kurio nebenešiojo ant kaklo, bet pasidėjo į dėžutę kartu su nuotrauka, kur jie abu su mama, ir žiupsneliu smėlio nuo kapo.

Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Net keista, kaip laikas sugeba sruventi vis greičiau ir greičiau, tarsi čiurlenantis upelis užversdamas prisiminimus smėliu, atnešdamas vis naujų rūpesčių, naujų vargų, naujų džiaugsmingų akimirkų. Tas pats laikas sugeba užgrūdinti vaikišką sielą, realybės švitriniu popieriumi nutrinti iliuzijas, aštriais problemų spygliais palikti gilius įrėžimus. Kuomet po devynerių metų mirė močiutė, Jaunius liūdėjo, tačiau jau suvokė mirtį kaip dėsningumą. Jis persikėlė gyventi į miestą, padedamas draugo įsidarbino autoservise. Gyvenimas, rodės, jau išeikvojo savo siurprizų limitą, paliko Jaunių ramybėje ir ėmė tekėti daugiau mažiau pakenčiamai.

Viską sujaukė blizgantis sportinės markės BMW, vieną gegužės vakarą užsukęs į autoservisą.

Buvo vėlyvas metas, paskutinis meistras išvažiavo dar prieš pusvalandį. Pasilikęs vienas Jaunius šlavė cementines dirbtuvių grindis, dėliojo įrankius į vietas, rideno senas padangas į sandėliuką. Pasirodęs automobilis jį privertė krūptelėti iš netikėtumo, o pamatęs vairuotoją, jis taip ir liko stovėti išsižiojęs. Iš BMW išlipo jo mama. Jaunesnė keliolika metų, nei paskutinėje nuotraukoje, kiek kitokia šukuosena, lengva palaidinukė, sukišta į džinsus, o jis mamos kitokios, kaip su suknele, neprisiminė. Vedo mamai irgi nieks per prievartą nebūtų uždėjęs. Bet, nežiūrint visų tų skirtumų, atvykėlė buvo stulbinančiai panaši į vienintelę Jauniaus mylėtą moterį.

Merginos žodžiai prižadino jį iš sapno:

- Sakau, labas vakaras, ar negirdit?
- Labas vakaras, atleiskite, mes jau užsidarėme.
- Dieve, ką, tikrai? O gal dar galima būtų, a? Antraip gi man tėtis galvą nuraus!
- Už ką gi? – nusistebėjo Jaunius.
- Jeigu jis sužinos, kad aš pasiėmiau jo mašiną... O jis gi grįžta po pusvalandžio, aš jau kaip tik į garažą važiavau. O čia tas stiklas neaišku iš kur... – painiodamasi dėstė mergina, rodydama pirštu į priekinį kairįjį BMW ratą. Padangoje akivaizdžiai trūko oro, ir, bežiūrint, ji toliau bliuško. – Prašau, labai prašau, gal galit man padėti? Aš dvigubai, trigubai užmokėsiu!

Padangą užlopyti, subalansuoti - tokį darbą Jaunius mokėjo puikiai, čia ne variklį perrinkti. Neužtruko nei penkiolikos minučių, ir iš nutikusios bėdos liko tik prisiminimas. Mergina vos ne šokinėjo vietoje iš laimės. Ji siūlė pinigus, bet Jaunius griežtai atsisakė. Jis niekaip negalėjo atsižiūrėti į tą veidą, tarsi sugrįžusį iš vaikystės sapnų, ir šypsena jame buvo geriausias atpildas.

Mergina sėdo atgal į automobilį, privažiavo gatvę, ir buvo jau besukanti į srautą, tačiau staiga sustojo. Išlipusi pribėgo prie Jauniaus, šypsodamasi pakštelėjo jį į skruostą, vėl sėdo prie vairo ir nurūko, cyptelėjusi padangomis.

Tik vėlai vakare, grįžęs namo, jis rado marškinių kišenėje popieriuką su užrašu “Kristina” ir telefono numeriu.

Praėjo vos trys mėnesiai, ir Jaunius nebeįsivaizdavo savo gyvenimo be Kristinos. Jis tvirtai žinojo, jog antrą kartą mylimos moters nepraras. Kad ir kiek jėgų tai kainuotų. Kad ir kaip pavojinga. Kad ir kaip baisu.


*  *  *


Jauniaus dviratis girgžda ir barška nuo kiekvienos šaknies, išlindusios pro asfaltą, nuo kiekvienos duobutės ar šaligatvio plytelių sujungimo. Vaikino kojos virpa, prakaitas žliaugia nugara. Automobilinis akumuliatorius, pririštas prie dviračio bagažinės, su kiekviena valanda pasunkėja dvigubai. Jaunius šiandien išnaršė galybę apleistų sandėliukų, palėpių, rūsių, medžių, buvo nuvažiavęs ir į miestą supusį mišką. Nieko. Saulėtame danguje, tarsi tyčiodamiesi iš jo pastangų, blykčioja vangiai besiraivantys vedai. Leistis ant žemės jų kažkodėl netraukia.

Tačiau anksčiau ar vėliau net ir nevykusiam žvejui užkimba kilbukas. Važiuodamas krantine Jaunius vos nepravažiuoja pro šalį, kai visai atsitiktinai pastebi šešėlyje po tiltu išsitempusį vedą. Vienu galu gyvis įsisiurbęs į plienines tilto konstrukcijas, kitu – į pakrantės plyteles. Jaunius atremia dviratį ir atsargiai prisiartina. Taip, čia ne kilbukas, čia visas lydys. Ir labai keistas lydys. Šis vedas vos pusantro metro ilgio, bet vos ne trigubai storesnis, nei tie kiti, išdėlioti „Vedų Imperijos“ vitrinoje. Visi iki šiol matyti buvo skaidrūs, su vos įžiūrimu atspalviu. Šitas gi – veidrodinis, primena pasidabruotą vielos atraižą. Vedas tyliai vibruoja nuo skersvėjo - žemas bosinis garsas, vos garsesnis už per tilto sujungimus dusliai bildančius automobilius. Netoliese Jaunius pastebi benamio šuns lavoną, ir dar kelias akimirkas užtrunka  suvokti, jog šuns galva nukirsta ir mėtosi šalimais. Prieš akis iškilęs paveikslas, kur jo paties begalvis kūnas guli po tiltu, per daug ryškus ir realus, ir Jaunius nejučia žingteli atatupstas, o kūnas nueina šiurpuliais. Bet abejoti jau vėlu. Prasitrankęs visą dieną po miestą, jis pasiryžęs čiupti tai, ką jam numetė likimas, čia ir dabar.

Jis nusiima kuprinę ir išsitraukia iš jos storo gumuoto brezento pirštines, kurias jis prieš kelias dienas rado statybose. Pirštinės, panašu, ilgai mirko statybiniame skiedinyje, po to kepė saulėje, ir dabar jų išorinis paviršius virto akmeniu; jos lankstėsi tik kelių įskilimų akmens paviršiuje dėka. Plaktuko smūgio jos gal ir neatlaikytų, bet tolygią apsivijusio vedo jėgą turėtų atsverti. Jauniui labai nepatinka tas „turėtų“. Kokia bėda, kad mieste nėra nei vieno kovos su nežemiškais gyviais poligono, kur jis galėtų išbandyti šias improvizuotas riterio pirštines. Na, bent jau dydis tinkamas.

Akumuliatorius paruoštas, pastatytas žingsnio atstumu nuo vedo. Tai ne rozetė su 220, bet elektros iškrovos „turėtų“ pakakti. Jaunius ant greitųjų surezga atsitraukimo planą, jeigu padaras nesuglebtų. Planas paprastas – atgniaužti kumščius ir greitai bėgti.

Širdis daužosi, pumpuoja adrenaliną gyslomis, rankos šiek tiek dreba. Savijauta ne prastesnė, nei prieš šokant nuo pakylos su pririšta prie kojų guma. Vaikinas tris kartus giliai įkvepia, mintyse atsisveikina su pasauliu, staigiai sugriebia pirštinėtomis rankomis vedo galus ir stipriai trukteli jį į save.

Akimirką atrodo, jog apsigavo, ir tai viso labo tik blizganti viela, tačiau tik akimirką. Vedas išsiriečia lanku, raitosi, pinasi. Sidabrinės kilpos švilpia palei pat Jauniaus veidą, galai apsiveja pirštines ir suveržia jas, lyg virvė pakaruoklio kaklą. Pirštinės braška, bet laiko, nuo jų byra pavieniai akmenukai ir dulkės.

Ilgai jis šio spurdančio gyvio neišlaikytų, ir tai, kad jam pavyko priminti vedo viduriniąją dalį prie žemės sportbačiu - daugiau laimingas atsitiktinumas, nei sąmoningai atliktas veiksmas. Jausdamas, jog tuoj išnirs pečių sąnariai, Jaunius iš paskutiniųjų pritempia vedo galus prie akumuliatoriaus ir priliečia juos prie kontaktų. „Raudonas – pliusas, juodas – masė“, kažkodėl šmėsteli mintis.

Skyla kibirkštys, ore pakvimpa elektra. Vedo įkarštis ima palengva sekti, ir, tai matydamas, vaikinas spaudžia pirštines prie akumuliatoriaus dar stipriau. Gyvis sustingsta ir glemba, nors ir ne taip sparčiai, kaip tas „rūžavas“: praeina beveik minutė, kol jis galutinai suglemba ir susisuka į žiedus. Tai pergalė. Jaunius tik dabar pastebi, jog jo kelnės ties dešine blauzda prilipusios ir kruvinos. Bus tų kelnių, numoja ranka.

Kaip matė tai darant Vincą, jis pakelia vedą už galų ir atsargiai, įtraukęs galvą į pečius, užsideda žiedus – šaltus ir sunkius, it metalinius - ant viršugalvio. Priliečia galais smilkinius; gyvis tuoj pat prisisiurbia. Jaunius pajunta skruostais žemyn varvančius karštus lašus, tačiau nespėja nei nusistebėti, kaip galingas pojūčių krioklys ūždamas užlieja jo smegenis, toks sraunus ir netikėtas, kad kojos pačios linksta per kelius, ir prireikia atsiremti ranka, kad nenukristų veidu žemyn.


*  *  *


Prie visų jutimo organų tartum prijungtas galingas stiprintuvas. Pirma, ką Jaunius pajunta, kai pagaliau pavyksta atsistoti, tai baisus dvokas, sklindantis nuo pūvančio šuns lavono. Pažvelgęs, vaikinas gali įžiūrėti kailyje besikuičiančias museles, girdi jų zvimbimą, girdi tūkstančius mažyčių kirmėliukų, knibždančių, čepsinčių, puntančių pūvančią šuns mėsą, vis garsiau ir garsiau, kol Jauniaus vos nesupykina, ir jis karštligiškai ieško kokios nors “garso rankenėlės”, kad išjungtų visą šią makabrišką kakofoniją. Sukaupęs valią, jis nukreipia dėmesį nuo šuns į rūdžių dėmeles ant dviračio rėmo. Šleikštulys pamažu aprimsta. Taip, reiks dar pasitreniruoti, kad galėtų valdyti vedą, o tai dabar toks jausmas, kad gyvis valdo jį. Gaila, vartotojo instrukcija nebuvo prikabinta. Garantinio talono taip pat trūko.

Jaunius ir pats gerai nežino, kaip jaučiasi, pirmą kartą gyvenime užsidėjęs vedą. Giliai pasąmonėje jam neduoda ramybės sąžinė, kaip kad vaikystėje, kai pirmą kartą bandė parūkyti; tas sąžinės graužimas susimaišęs su džiaugsmu - juk Kristinos tėtis dabar turės jį pripažinti kaip lygų, o vyšniukė visame šitame kokteilyje – jausmas, lyg sėdėtų ant neapjodinėto žirgo, pasirengusio jį bet kada nutrenkti žemėn ir dar kanopa pašventinti, kad mažai nepasirodytų. Teks kurį laiką pabūti rančos kaubojumi.

Apie tai, ką gali vedai, ir kaip su jais elgtis, Jaunius žino tik iš nuogirdų. Kažkokiu būdu jais galima šnekėtis mintimis, kaip telefonu. Na, Kriste, gaudyk pirmąjį skambutį.

Nieko neįvyksta. Arba jis kažką ne taip daro, arba abonentas už ryšio zonos ribų.

Vaikinas prisėda ant krantinės, atsipalaiduoja, nukreipia žvilgsnį į giedrą dangų. Vaizduotė danguje nupiešia veidą – linksmai primerktas akis, riestą nosytę, šypseną, aprėmina ilgais tamsiais plaukais, ant galvos pripiešia ved...

Jis tarsi ūžteli iš savo kūno, viskas aplink sumirguliuoja, ir pasijunta esąs dviejose vietose vienu metu. Jis vis dar krantinėje, jaučia rankomis žolės kuokštus, kyšančius iš plytelių sujungimų, jaučia dumblių kvapą, tačiau tuo pat metu jis mato prabangiai apstatytą kambarį, darbo stalą, kompiuterį. Mato Kristiną, įnikusią į ekraną, kažką įnirtingai rašančią. Jaunius net kvapą sulaiko, bijodamas išbaidyti reginį. Žvilgsnis slenka basomis kojomis aukštyn, per madingai suglamžytus šortus, paliečia aptysusius marškinėlius, paglosto išryškėjusį krūtų siluetą su atsikišusiais speneliais, slysteli nuogu kaklu. Nuo merginos trykšta nesuvaržytas seksualumas, ypač dabar, toks natūralus, nepridengtas makiažo. Toks toks liaunas kaklas, toks

skaidrus žalsvas

gundantis kūnas, kurį norisi nusėti bučiniais, kandžioti ausį, įsisiurbti į lūpas...

Jaunius pajunta, kaip jo kelnėse darosi ankšta,  ir susitvardo. Šiaip ar taip, dabar vyksta vedo apjodinėjimas, o ne šlapių svajonių valanda. Vaikinas pažvelgia mylimajai į akis, ir nedrąsiai siunčia jai mintį:

- Kriste...
- Mmm? – Mergina įsitraukusi į darbą ir net nepasuka galvos.
- Kriste, čia aš, Jaunius.

Jos akys plačiai prasiveria, ji šoka nuo kėdės:

- Zuiki! Tau pavyko! – Ji nenustygsta vietoje, kone šokinėja iš džiaugsmo. – Tai pasakok greičiau, kas, kur, kaip? Kur tu dabar esi?
- Aš krantinėje, prie Trumpojo tilto.

Nustebęs Kristinos žvilgsnis aklai klaidžioja po kambarį. Panašu, kad vaizdo ryšys buvo tik vienpusis, Jauniaus ji nemato.

- Kaip tai prie Trumpojo? Taigi čia visai kitas miesto pakraštys. Kokį tu ten vedą gavai?
- O ką, neblogai traukia, a? Manai, užteks, kad įrodyti tėčiui, jog esu šio to vertas?
- Vedą jis tikrai įvertins.
- O mane?
- O tave aš įvertinsiu. - Kristina keistai nusišypso, lyg jaustųsi kažkuo kalta. - Ir iš vis, tokį įvykį būtinai reikia švęsti. Tu kada namie būsi?
- Apie šeštą turėčiau...
- Lauk manęs.

Akyse vėl sumirguliuoja ir kambarys virsta nuožulnia krantine ir pro šalį tekančia upe. Vandens raibuliuose blyksi saulės zuikučiai. Jaunius atsikelia nuo gruoblėtų plytelių, nuspaudusių jam sėdynę. Jis truputį pasimetęs, bando pasikasyti pakaušį, bet, prisilietęs prie vedo kilpų, it nusideginęs atitraukia ranką.


*  *  *

Dušo srovė tai pakarštėja, tai staiga virsta vos ne ledine, tačiau Jaunius to nė nepastebi. Jo dėmesys sutelktas į reginius, besikeičiančius aplink jį. Visas bendrabučio aukštas kaip ant delno: štai Žukienė iš trečiojo kambario pėdina virtuvės link, nešina dideliu puodu; penktajame dėdė Stepas atidarinėja konservų dėžutę “kilkė pomidorų padaže”, meiliai tėvišku žvilgsniu vis nužvelgdamas aprasojusį butelį ant stalo; abu Vyšniauskai iš šeštojo abejingai spokso į mirgantį “Šilelio” ekraną; Vaidilė septintajame užsimerkusi raitosi aukštielninka ant apdriskusios sofos ir tyliai vaitoja, siųsdama mintis kažkur toli ir tuo pat metu viena ranka gniaužydamasi krūtis, o kita įnirtingai kažko ieškodama kelnaitėse. Jaunius kaip užkerėtas stebi tuos miklius pirštus, tai išryškėjančius pro baltą kelnaičių audinį, tai vėl nyrančius gilyn, negalėdamas patikėti, jog tai ta pati Vaidilė, kuri paprastai, susitikusi jo žvilgsnį koridoriuje, kukliai nudelbia akis ir praeina, nedrįsdama nė pasisveikinti.

- Jauniau? - Kristinos balsas akimirksniu sugrąžina jį į realybę, ir jis krūpteli lyg vaikigalis, stebėjęs persirenginėjančias moteris pro plyšį pirties sienoje ir staiga pajutęs skaudžiai ausį suspaudusius pirštus.
- Kriste? Kur tu? – Jis pagaliau suvokia, jog “išgirdo” jos balsą mintimis, ir “perjungia” vedą į “Kristinos kanalą”.
- Kur, kur? Į tavo duris beldžiuosi, argi negirdi?
- Taigi užeik, užeik, nesidrovėk, turi gi raktą. Aš duše, tuoj išeisiu.

Jis paskubomis trina kūną kempine, dabar jau puikiai jausdamas visus vandens temperatūros šokinėjimus, užsimerkia, išsimuiluoja veidą ir žingteli į priekį, atsisukęs į dušo srovę. Staiga pajunta du minkštus kauburėlius, įsirėmusius jam į nugarą, ir krūptelėjęs atsigręžia.

Iš Kristinos drabužių likęs tik vedas, žalsvai blizgantis silpnoje šviesoje. Jaunius sustingsta, pirmą kartą pamatęs ją nuogą. Vos jaučiamas kvepalų aromatas kutena šnerves. Vanduo šniokšdamas tykšta į nugarą, purslai krenta ant merginos veido.  Ji šypsosi, prigludusi visu kūnu.

- Juk sakiau, kad tave įvertinsiu... – šnibžda ji į ausį, vos prisiliesdama lūpomis, ir nuo to karšto kvėpavimo Jauniaus kūnu nuvilnija geismo banga, ir jo penis, dar nevisiškai pamiršęs Vaidilę, įsiremia į Kristinos pilvą. Mergina tai pastebi ir kiek prikandusi lūpą nusišypso, žvelgdama į akis. Ranka paliečia vaikino krūtinę, slenka žemyn, vis arčiau,

pabusk, mieloji

ir arčiau, glosto pilvą, slenka šonu, švelniai brėžia

pabusk ir atiduok man savo skaidrųjį kūną

nagais, nenumaldomai leidžiasi vis žemiau... ir dar žemiau... ir sustoja.

Jie abu lyg užhipnotizuoti žiūri vienas į kitą. Jų vedai, iki šiol ramiai susisukę į kilpas, dabar išsivynioję, ir veidrodinis palengva vejasi aplink žalsvąjį, lėtai, standžiai. Jaunius paklusniai palenkia galvą į priekį, kad vedų kontaktas būtų dar glaudesnis. Kristinos akys prisimerkia nuo ją užplūdusios palaimos. Ji įsitveria vaikino nugaros rankomis, pirštais, nagais, glausdamasi vis arčiau prie jo, jausdama, kaip ją užvaldo dar nepatirtas jausmas, kaip karščio bangos ritasi visu kūnu, versdamos ją kiekvieną kart suvirpėti, kaip tai, ta pradžios pabaiga

dalinkis, mieloji

artėja, kaip jos kiekvieną ląstelę tarsi įelektrina, ir jos nugara išsiriečia

tau jau metas dalintis

lanku, klubai spaudžiasi prie Jauniaus, trūkčioja, ir iš orgazmo iškreiptų lūpų išsiveržia klyksmas, sumišęs su nuostaba ir skausmu, kuomet žalsvasis praduria smilkinio odą ir ima lysti po ja. Po plona oda aiškiai matyti, kaip nuo vedo atskyla kelių centimetrų atkarpėlė, suvinguriuoja it vabzdžio lerva, šmurkšteli po veido oda nosies link ir išnyksta. Atskyla dar, ir dar vienas, ir netrukus ten, šimtai raudonų juostelių vagoja Kristinos veidą, šimtai urvelių, jungiančių smilkinį su nosimi, akimis, burna.

Jaunius užsuka čiaupą, atsargiai paguldo merginą į vonią

ne, ne, prašau, maldauju, tik ne ją, paleisk ją, pasigailėk

ir paglosto jos skruostą. Kristina nebekruta, tačiau ji gyva, kvėpuoja, širdis plaka, o smegenų biosrovės - puikus maistas mažyliams.

Veidrodinis vedas susisuka vaikinui ant viršugalvio, ir Jaunius, lyg kuinas, perlietas botago, nušlepsi nuogas bendrabučio koridoriumi septintojo numerio link, ten, kur durys jau pravertos ir jo laukia, ten, kur dar viena, kuriai metas dalintis.