o šiąnakt ji
ta pati
taip ir netapusi
lengvabūdė princesė,
kuri
kas rytą valingai
keliasi,
kad galėtų
laiku pradėti savo skubėjimą,
savo nespėjimą,
kuri mankština
rankų raumenis
ir pirštų sąnarių lankstumą,
kad vieną rytą, kaip jau daug kartų
sau kartojo,
galėtų į daugelį dalykų tiesiog
grakščiai numoti ranka,
juk pasaulis dėl to nesugriūtų,
ir tai puiku, taigi
šiąnakt ji
susapnavo
pabalusio žmogaus
girdinčio dar negimusią muziką
bučinį
lyg kilstelėjimą
aukštyn
vos akimirkai,
lyg žingsnį siūbuojančiais
mediniais pastoliais
juk apie tai nevalia net svajoti
toms kurios skuba
ir kaip gerai
net jeigu tai
vienintelis kartas
vien dėl jo
verta gyventi
galvojo ji sapne
ir buvo laiminga
ir tik gerokai pabudus
jau plikant kavą
užtiško mintis
dieve juk nieko nebuvo
viskas kaip vakar
kaip ir prieš tai
iš tikrųjų juk
nieko nebuvo
ir jautė kad nurijo
dar kažką
su karčiais tirščiais
ir pavėlavo skubėti
tai vardan ko tada
vardan ko tada
vardan ko
kartojo sau