Po tiek naktų,
kai papirkai tą vieną,
kurios tamsoj išliejai
melo karštą šviną,
kai išgąsty įklimpę
draikėsi žvaigždynai,
ir akmenys, naujai
pasunkę, aušrą slėgė,
tu sugrįžai, be pažadų,
į šiapus kranto,
kur, nors išblukęs,
bet geidulingai šiltas,
vėjas glosto mūsų
pražilusias dienas.