o būna savaičių lyg tyčia,
kai dienos pasibaigia greitai,
kai trys padavėjai ir Nyčė,
ir alkanas tik poltergeistas,
o teismas išvykęs pietauti,
juk būna savaičių lyg tyčia,
kai valtimis žuvys išplaukia
ir klaupiasi kiemo bažnyčia,
ir storos knygynų durys
alsuoja kas kartą išeinant,
vitrinos, ne žmonės, žiūri,
ir keista, be galo keista.
ir mes užstatyti lombarde,
tik šįkart drauge, ne po vieną,
juk būna savaičių lyg tyčia,
juk būna naktų lyg dieną.
Uj uoj uoj, blyn verksiu!!! Jaunuoli, šitokį kūrinį taip nukirsti pabaigoj! Gėdos turėti reikia!... Taip skausmingai trūksta dar vieno skiemens paskutinėj eilutėj [pvz. "tarsi" vietoj "lyg"], kad pro sukąstus dantis niekaip negaliu 5 įteikti... O taip norėčiau...
na, panašų esu parašiusi. Čia truputuka iš serijos, juk kartais taip būna, kad galvą lyg tyčia mintys klajūnės palieka. Nelabai man patiko, pritemptas toks, nenatūralus pasirodė.
mes užstatyti lombarde - ši mintis man patiko, bet nepreparuosiu eilėraščio gabaliukais, iš vientisumo turi įspūdis kilti.
šiaip patiko, bet perskaičiau... pagalvojau, tai kokių tų savaičių būna? ir..ir nieko- vientisos idėjos neradau- paberta įvaizdžių, kurie arba labai asmeniški arba atsitiktiniai- iki manęs neprisibeldė