Baltame kelyje

Baltame ilgame kelyje
atrodysi baisiai vienišas.
Žolėse pasislėpę linksminsis
tavieji draugai.
Bus akinančiai šviesus vidurdienis
pamirštame pasaulio krašte.
Net  dulkės nepakils iš po kojų,
kai bėgsi krištoliniais laiptais
į dangų, laimingas, bet užmirštas.
Kažkur kažkas ryla gros -
graudžiai, lėtai, tyliai.
Ateis dar vienas nuo klonių pusės,
javų laukais plauks į tave.
Ir kregždžių nimbas virš galvos
suks didelį ratą,
pūs vėjas, šiurens smilgos,
o tu mėlynom rankom pieši lietų,
stiklines karietas, spindinčias saulėje.
Staiga pasirodys lakštingala,
suokdama angelo balsu padangėje.
Pro ūksmingus sodus upė
neš veidus seniai mirusių
moterų, senukų veidus, vaikų.
Ten toliau, už kelio,
ten toliau, prie javų,
laimingieji arkliarūgštynes valgys
šalikelėse suvirtę,
žolėse draugai kikens,
kad nepažino jų niekas.
Kalbės žvynuotais žodžiais,
su kraujo šlakeliais.
Aplink plaukios šypsenos pamėlusios,
ir pudra - nuo skruostų nuskalauta.
Kažkur tūnos pasimetęs žmogus,
skaičiuodamas savo širdies tvinksnius.
Tu numosi ranka sidabrines ašaras,
viską laikydamas dūšioj,
kai bėgsi krištoliniais laiptais
į dangų, laimingas, bet užmirštas.