Šventinio šaltkrėčio epizodai

batlinio kūrinio nebatlinis variantas


Sulankstau seną vestuvinę nuotrauką ir pakišu po stalo koja. Dabar pasaulis tvirtesnis. Tuščių butelių, saulėgrąžų lukštų, suodinų folijos skiautelių ir nuorūkų pasaulis. Pelenai. Jie – tikroji mano virtuvės gyvastis. Tarytum dėsnis, jog viskas sudega, jei reikiamai pakaitinsi. Trumpai pasigrožėjęs natiurmortu, suberiu miltelių likučius ant folijos. Nevalingai sąmonėje iškyla motinos vaizdas. Stovi nusisukusi, palinkusi prie puodų. Mintimis bandau priversti motiną atsigręžti, bet nepavyksta. Įtraukiu salsvą dūmą ir poreikis išvysti veidą praeina. Čia buvo artėjančio vakaro aperityvas. Taip lengviau pakelsiu buvimą žmonių, kuriuos laikau savo šeima. Jie išsibarstę po vieną tylinčio miesto užkaboriuose. Išeidamas nuplėšiu juodą dar motinos pirkto kalendoriaus lapelį su „24“. Pasiimu, kad nepamirščiau, kodėl einu. Uždaręs duris pradedu savo kreivą trajektoriją.

Senoviškas mechaninis laikrodis vos bepajudina minutinę rodyklę. Lyg nebenorėtų būti prisuktas. Močiutė iš šaldytuvo ištraukia silkę su morkomis.
- Nereikia, močiut, nevalgysiu, - pilve jaučiu kirbant nepritarimą.
- Kaip nevalgysi? – stebisi senoji, - a matei save, vaikeli? Vien kaulai ir skūra.
- Laikraščiai sako - storumas ne į sveikatą.
- O tu svieto pabaiga! Mano laikais buvo taip - jei vyras drūtas, reiškia sveikas.
Nervingai glamžau languotos staltiesės kampą. Švariai prilaikomoje virtuvėje man nejauku. O dar tas eižėjančios senatvės kvapas.
- Še, vaikeli, - močiutė paduoda du baltus vokus, - su Šventom Kūčiom tave.
- Dėkui. Ir tave, močiut, - pabučiuoju suglebusį skruostą.
Viename voke – Jėzaus profilis ant kalėdaičio, kitame - Daukantas iš popieriaus žvairuoja.
- Kur Kūčias valgysi? – rūpinasi senoji.
- Pas tėvą, - sumeluoju.
Stojuosi ir einu link durų. Atsisveikindamas atiduodu vokelį su Daukantu ir sakau:
- Nesinešiu plotkelės, močiut. Sutrupės man dievas kišenėj.
Ji dar bando prieštarauti, bet aš nelaukiu, lekiu į liftą. Voką su trapiu dievo atvaizdu atsargiai deduosi vidinėn kišenėn.

Tėvo virtuvėje stalo nėra. Tik trys taburetės. Ant vienos sėdžiu aš, ant kitos – jis, trečia bando stalą atstoti. Sėkmingai. Čia telpa reikalingiausi atributai: degtinės butelis, taurelė ir peleninė. Nejaukiai tylu. Tik šaldytuvo burzgimas persiduoda šaltkrėčiu. 
- Į sveikatą, - pakeliu taurelę su dvokiančiu skysčiu.
- Kaip mokslai? – tėvas žiūri į apmusijusią sieną.
- Gerai, - laikausi santūriai ir pilu jam.
- Štai, Kūčias valgau. O melstis neliko į ką... Tu kur eisi?
- Pas motiną.
- Ką čia dabar kalbi?!
Tėvas nelaukdamas išgeria tai, ką pripyliau. Ir vėl nusiramina. Jo akys sudrėksta, primindamos dvi nugertas taureles. Nereikėjo man motinos minėt. Bet parduotuvė netoliese. Ilgainiui ašaros išdžius.
- Kaip mokslai?
- Gerai.
Metas keliauti. Jau vakarop. Išsitraukiu kalėdaitį ir, atlaužęs gabaliuką tėvui, įmetu peleninėn – kad netyčia nepaspringtų. Iš inercijos išlenkiu dar vieną degtinės. Anksčiau veikdavo, tačiau dabar tik galvoje spengia.

Zaiceva atneša raudono vyno butelį. Taip lengvai stato ant stalo. Krištolinės taurės tarp baltų jos pirštų pasiruošusios apsvaigti. Čia šilta ir man nesinori išeiti. Nesinori paleisti iš rankų apčiuopiamo Zaicevos buvimo. Ne kartą jau prarasto ir vis vien atgauto.
- Kai matėmės praeitą sykį, į vyną net pažvelgti nenorėjai, - ji šelmiškai šypsosi man.
- Tik tave mačiau, - pajuntu liežuvį atsirišant.
- Kaip baigsi šį vakarą?
- Dėsningai. Dimos virtuvėje.
Zaiceva surimtėja. Su kiekvienu vyno gurkšniu mano viduje vis stiprėja nevaldomas drebulys.
- Maniau, metei, - ji kausto mane skvarbiu žvilgsniu.
- Mečiau, bet į priekį. Eidamas vėl aptikau.
- Reikėjo atgal mest.
- Kas gali garantuoti, kad ne ratu vaikštom?
Blyškūs cigarilių dūmai sklaidosi, lipa glotniomis virtuvės sienomis. Kaip sodrūs prisiminimai, nuslystantys lūpomis.
- Pameni praeitas Kalėdas? - Zaiceva vėl pripildo taures, - riedėjome laiptais apsinešę ir nieko netrūko.
- Mylėjau tada, - išsprūsta man.
Ji neatsako, pakyla ir išeina. Regiu pro langą, kaip pasirodo, lipa ant balkono krašto ir ištiesusi rankas šoka tolyn. Kiek paplevenusi ore, prapuola iš akių... Nieko nepataisomo – pirmas aukštas. Įmetu kalėdaičio gabaliuką jos taurėn. Lengviau mėlynės išsivaikščios.

Laiptinėje sutinku Laimį. Atsirėmęs į turėklus kontempliuoja. Paprašytas dūmo, dosniai vaišina. Pernelyg dosniai. Įtraukiu ir drebulys liaujasi.

Kapinėse vėjas žvarbesnis. Ieškodamas motinos kapo, susipainioju ir paklystu. Jau tamsu. O aš neįpratęs orientuotis vardais ir datomis užkoduotų luitų labirinte. Pagaliau atsiduriu ties ieškomu žemės lopinėliu, kurio neslegia akmuo. Liaunas pasvirusio kryžiaus siluetas pamėkliškai labinasi su manimi.
Tu čia? Sutrupinu sušalusį grumstą. Pastaruosius kelis metus susitikdavome tik virtuvėje. Nors ieškau tikrumo, tačiau tikriau nesidaro. Jaučiuosi ne atėjęs čia, o atvarytas.
Susirangau ant kapo naivaus embriono pavidalu. Užsimerkęs bandau prisišaukti tavo buvimo iliuziją. Neturiu tau klausimų ir netrokštu paliesti. Tenoriu tavo veidą turėti. Visur nešiotis. Bet vaizdas sustingęs nejuda nugara į mane. Galiausiai jis išblėsta, palikdamas išsekusią samonę su savimi pačia. Pakylu persismelkęs šalčiu. Numetu pusę likusio kalėdaičio ant kapo varnoms sulesti. Motinos čia nėra. Niekada ir nebuvo.

Dima atidaro duris. Jo geraširdiškas veidas gena šalin visas negandas.
- Su gimtadieniu, - tvirtai spaudžia mano ranką.
- Su nelauktu, - atsakau jam tuo pačiu.
- Kodėl toks purvinas?
- Iš kapinių.
- Sumaišei šventes. Per Velykas prisikėlimą minim.
Virtuvėje pažįstamas natiurmortas: folijos lapeliai, nuorūkos, pelenai. Ir šviečia atvertas šaldytuvas.
- Lempa perdegė, o žvakių neturiu, - paaiškina Dima.
- Kas vakarienei? – teiraujuosi.
- Tradicinės Kūčios - aguonpienis ir „Tirpuko“ ledai.
Mes pažiūrime vienas į kitą  ir be žodžių tampa aišku, jog laikas iš čia dingti. Dima beria miltelius ir kaitina šaukštą. Aš smulkiai sutrupinu paskutinę kalėdaičio skiautę į tirpalą. Truputis kalėdinės dvasios. Atsisėdęs prieblandoje valgau savo Kūčias. Karšti dygliukai braunasi link apšalusių smegenų. Tirpukas – tai būsena.
 
Vėl regiu motinos viziją atgyjant. Ji pakelia galvą ir pamažu gręžiasi veidu. Tuoj išvys mane. Neišlaikau ir nusisuku.