o čia viskas kitaip (dedikuota)

apie tave jau parašytos knygos, pastatyti filmai,
daug žodžių išbarstyta ten, kur vakarai pabunda,
o kur rytai - tik stotys, traukiniai ir metas kilti,
ir leidžiamės neišminuotom prerijom į šaltą buitį

ir sudrebam kaskart, kai žadintuvas skelbia miegą,
o žingsniai išsismilko nenudžiūvusioj alėjoj,
dar kartais medžiai numeta nykius lapus, bet nieko
čia jau neliko - tik legendos, kad rišliai kalbėjai

ir raganoms išbūrei keistą, neprašytą patepimą,
ir išsiuntei teisius - maišyt nuodų, medžiot arbatos,
nes rūką mėgai, pilką juostą šluodavai, o vyną
ant žemės dulkėms liedavai, kai nieks nematė.

galbūt todėl tave negimusion kalbon ir išvertė,
po to išmėtė tylią muziką ir kelkraščius išgriovė,
kankino, bet nepanaši buvai į juodus klystkelius,
buvai tik dangstomas šešėlis netikroj tikrovėj.

kai viskas baigėsi ir ketvirčiavo tavo angelus,
o velnius sumetė į šulinį, citavo nuodėmes,
aš pamenu, kaip šiandien, - rasos skelbė atlaidus,
ir tu atleidai - to nedarė nei viena varguomenė.

ir gal todėl dabar nebylios piligrimų minios
kas kartą traukia šlovinti dangaus per lietų,
o kai kurie jų - išmintingi, bet nė viens nežino,
kad vieškelis iš šiaurės - nepailstamai į pietus.