Geri darbai kūnui (paskutinis)

numirėlį palaidok

Negyvas katinas palengva siūbavosi ant stotelės stulpo. Pats sau paminklas švytuoklės principu. Šalimais lakiojo vėjas ir neiškentęs vis grįždavo pakedenti atšalusio kailiuko. Du peliukai, užvertę nosis, spoksojo iš apačios.
- Rickų pakorė, - atsidūsėjo mažasis Pablo.
- Su lenciūgu, - pridūrė vyresnėlis Inaritu.
- Žvėrys.
- Žmonės.
Santūrus grandinės girgždesys leidosi tarytum lopšinė. Atsitokėjęs Pablo pažvelgė į brolį:
- Ramu... Ir liūdna tuo pačiu.
- Palaidokim jį, - nusprendė Inaritu.
- Kas iš to?
- Paskutinė pelės paslauga katinui.
- Ar nusipelnė?
- Kaip tėvas sakė: kūnas žemėn, siela dangun - dar viena žvaigždė naktį kelią nušvies.
Peliukai šiaip ne taip užsikabarojo ant stulpo. Inaritu prilaikė mažąjį brolį už uodegos, kol šis atnarpliojo kilpą. Ir nelankstus Rickaus kūnas šlumštelėjo ant grindinio. Tempė jį broliai, palikdami šliūžę sniege. Iki kanalizacijos šulinio. Trumpai atsipūtė ir nustūmė tamsion skylėn.
- Gal ką pasakyti derėtų? - Pablo žiūrėjo apačion.
- Ne. Ir taip viskas aišku, - šalin žengė Inaritu.
- Girdėjau, jei labai ilgai žiūri į bedugnę, tai...
- Ša! Ten tik negyvas katinas.
Peliukai pamažu tipeno sniegu. Pasuko už kampo. Kur jau laukė naujas ir alkanas aštuntasis Rickaus gyvenimas.