Apie dykumą

Po įkaitusia pastoge sėdėjo trise. Senis Abdula vienintele akimi spoksojo toliau už sienas. Kažkur anapus įgrisusių smėlynų. Jis prasižiojo:
- Dievas dykumoje.
Mustafa įdėmiai stebėjo senio veidą. Tarsi smėlį matė. Nieko naujo Abdula nepasakė.
- Jo mintys prasilenkia su mūsų gebėjimu suprasti. Žodžiais nevirsta, - stodamasis tarė mokytojas al Vahdi ir žengė laukan.
- Kas jam? - stebėjosi Mustafa, sekdamas iš paskos.
- Užmigęs. O gal neatsibudęs, - al Vahdi sėdosi ant vienkuprio.
Mustatafa užsiropštė ant savojo. Mokytojas ir mokinys pasuko dykumos kryptimi.
- Bet kodėl dykumoje? - vėl į mokytoją kreipėsi Mustafa.
- Pamesk ten ką nors. Ar rasi?
Du linguojantys siluetai judėjo į nesvetingą smėlio žemę.

Buvo jau pavakarys, tačiau oras liepsnojo. Mokytojas al Vahdi sustabdė savo vienkuprį. Ranka parodė, jog metas atsipūsti.
- Prakeikta saulė, - atsiduso Mustafa ir godžiai užsivertė gertuvę.
- Kitas pasirinkimas neskirtas, - šyptelėjo al Vahdi, - gailėkis, kad gimei, jeigu skundiesi.
- Mokytojau, kiek mums liko?
- Kupranugariai atlaikys septynias dienas. Dar vieną ar dvi eisime patys. Lems mūsų jėgos ir vanduo. Ir tai, ar surasime.
- Surasime?
- Tai, ką rado arba ko nerado Abdula. Jis yra antrasis, sugebėjęs grįžti.
- Papasakok, mokytojau.
- Mažiau kalbų. Vidumi jaučiu - esame kviečiami.
Vėl sėdę ant balnų, jie jojo, sutemai artėjant.
- Kaip gražu! - šūktelėjo apsidairęs al Vahdi.
Mustafa tylėjo. Atgrasus smėlynų vaizdas jam nebuvo prie širdies. Galvoje įkyriai tryško gaivaus vandens šaltiniai.

Trečią kelionės dieną Mustafa pagaliau drįso užkalbinti mokytoją. Tyla slėgė labiau nei smėlis ar šliaužiantis laikas.
- Kaip Abdula neteko akies, mokytojau? - paklausė.
- Prieš devynerius metus jis išjojo dykumon. Ir tik po mėnesio, kai niekas nebelaukė, grįžo į Mehčebą išsekęs ir kliedintis, - kalbėjo al Vahdi, - iškeliavo sveikomis akimis, o parsirado su užsitraukusiu randu vietoj dešiniosios.
- Ar vienas keliavo?
- Ne. Drauge su broliu Džafaru. Bet šis liko dykumoje. Prapuolė... Ir iš mudviejų tikriausiai grįš tik vienas.
- Mustafa sutriko. Nenorėdamas to parodyti mokytojui, nukreipė kalbą:
- Kas buvo pirmasis, kursai pargrįžo?
Al Vahdi neatsakė. Tik paragino vienkuprį.

Penktos dienos vakare jie ilsėjosi smėlio kalvos papėdėje. Nurimus vėjui, atsirišo liežuviai.
- Pirmasis - mano dėdė ibn Naseras, - prabilo al Vahdi.
- Dėdė? - nustebo Mustafa, išgirdęs kalbant mokytoją.
- Grįžęs kliedėjo dešimt dienų, kol užgeso. Buvau dar vaikas. Vieną naktį mane paliko budėti prie jo.
- Ar meni jo kliedesius, mokytojau?
- Vienu sakiniu jis privertė mane suabejoti Koranu. Ir su metais ta abejonė virto supratimu. Kad dievas - ne Alachas ir ne krikščionių ar indų pirklių garbinami vaizdiniai.
- Kokie buvo tie žodžiai?! - susijaudino Mustafa.
Al Vahdi šypsodamasis pažiūrėjo į dangų, tada atsakė:
- Alachas didis, todėl ribotas.

Septintą dieną krito kupranugariai. Kelias valandas klampoję patys, mokytojas ir mokinys trumpam stabtelėjo.
- Kas per dievas, kurio taip ieškome? - Mustafa piktai dėbsojo į beveik tuščią paskutinę savo gertuvę.
- Kas yra dabar, vėliau ir anksčiau už visą pasaulį, - al Vahdi žvilgsnis krypo į tolį.
- O kas yra anksčiau už visą pasaulį?
- Nieko nėra.
Mustafa neaprėpė mokytojo žodžių. Galvojo apie tai, kad šio gertuvė dar pilna. Sausa neviltis ėmė viršų:
- Na, kodėl?! Kodėl mes pasmerkti tam?!
- Kiekvienas gyvenimas yra paieška. O mirtis nebūtinai reiškia radimą. Vieni užsidegę saviieška, ir jeigu jiems pavyksta, atranda nebent šaitaną. Mūsų kelias - dievoieška, palengva užmirštant save. Ieškant ten, kur nieko neįmanoma rasti.
Mustafa pajautė kylant įniršį ir keistą, buką pasiryžimą. Sunkiai stojosi ir ėjo priekin. Al Vahdi sekė jo pėdomis.

Priešpriešinis vėjas svilino kiaurai per rūbus. Sviedęs tuščią gertuvę į šalį, Mustafa atsigręžė. Iškošė suskeldėjusia burna:
- Mokytojau, duok vandens.
- Sutarėme...
- Kad grįš tik vienas! Taip sutarėme! - Mustafa išsitraukė peilį ir kirto mokytojui.
Al Vahdi parpuolė vaitodamas, griebėsi už sužeistos rankos. Mustafa prikišo blizgančią geležtę prie jo akių ir šnabždėjo:
- Ką matai, al Vahdi? Ką matai?
- Save, - mokytojas įžiūrėjo kreivą savo atvaizdą ant metalo.
- O dabar? - mokinys atsuko ašmenis šonu.
- Nieko. Nieko nematau.
- Vadinasi, tavęs jau nėra.
Išbaigęs likusį vandenį, Mustafa paliko nurimusį mokytojo kūną.

Jis ėjo, klupdamas kas trečią žingsnį. Vienu metu rodėsi, kad regi kažką priekyje, tačiau vaizdinys dingo. Visai netekęs jėgų, griuvo veidu į smėlį ir prarado sąmonę.
Po kiek laiko atsipeikėjęs, pakėlė galvą. Priešaky išvydo sausą medį, užstojantį saulę. Plačios belapės šakos siūbavo ir trankėsi viena į kitą. Jų šešėliai siekė Mustafa akių. Ir jį apėmė ramybė. Dairydamasis aplinkui, matė tūkstančius savo veidų. Kiekvienoje smiltelėje. Žarstė juos ir juokėsi. Ir gėrė iki soties.

Praėjus mėnesiui, Mehčeboje pasirodė apdriskusi, vos paeinanti žmogysta. Vietiniai atpažino al Vahdi. Nuvedę prie vandens, nuplėšė skarmalus, kad nupraustų. Stebėjosi pamatę bjaurų parudavusį randą per visą kaklą. Ir negalėjo suprasti, ką jis murmėjo sau tyliai.