Geri darbai kūnui (antras)

trokštantį pagirdyk

Menkos raibuliuojančios vilnelės nusistekeno gindamos apatišką plaustą. Jeigu ir egzistavo jūros kraštas, kryptis buvo kitur. Beždžionė žiūrėjo į pasemto vandens šlakelį saujoje. Gurkštelėjo, bet tuoj pat išspjovė. Snukį perkreipė neviltis.
- Gerti, - iškošė lyg per smėlį.
Bendrakeleiviai tylėjo.
- Ko mes norim? - nerimo beždžionė, - ko mes norim?!
- Ge ge ge... gerti, - sugageno žąsinas.
- Gelti, - pasakė uodas, tačiau išvydęs piktą beždžionės žvilgsnį pasitaisė, - gerti.
Kalmaras krustelėjo, bet nieko neišspaudė.
- Laikas pasiaukoti, - beždžionė išsitraukė kortų kaladę, - mažiausią ištraukęs pagirdys likusius, - ji prikišo kaladę žąsinui.
Šis nereagavo.
- Trauk kortą, žąsine! - suriko beždžionė.
Žąsinas snapu palietė viršutinę. Širdžių dama. Beždžionė atsisuko į uodą.
- Tu... Tu nežaidi, - nusprendė.
Kalmaras jau pajuodavo. Buvo akivaizdu, kad jam neberūpi jokie žaidimai. Beždžionė nustūmė sudribusį kūną nuo plausto.
- Anksčiau reikėjo, - liūdnai tarė žąsinas.
Beždžionė atsikvėpė ir ištraukė kortą. Būgnų aštuoni. Ji spoksojo į kortą, kol kažką suprato. Be jėgų net dejonei. Beždžionė iškėlė letenas ir lėtai atsilošė į jūrą... Po kelių minučių žąsinas pakilo nuo plausto. Uodas ramiai stebėjo paskutinę paukščio dvikovą su gravitacija.
Dievas neiškentė ir taip pat paėmė kortą. Kryžių trys.
- Nelemti kryžiai, - nepatenkintas sumurmėjo ir atsimerkė.
Iš viršaus pasipylė gėlas vanduo, taip smarkiai, net žuvys nustebo. Šitaip dangus jūrą apkabino.
Deja, uodai vandens negeria.