Rūko gijos tįso nuo lajos, kutendamos snūduriuojančias samanas. Apgaulingą miško prieblandą sudrumstė pažįstamas kvapas. Kiškis išėjo prieangin. Žinojo, kad netrukus iš tankmės išnirs vilkas.
- Sveikas. Nemiegi? - vilkas vengė žvilgsnių sąlyčio.
- Užeik, - pakvietė kiškis ir tarsi sau pridūrė, - man dažnai nemiga.
Viduje prisėdo. Vilko uodega nervingai trūkčiojo. Kiškis įpylė atsigerti.
- Sulos? - pasiūlė.
- Ačiū, - vilkas prisitraukė puodelį, bet neparagavo.
- Kaip bėgasi?
- Kojos įsiskaudėjo... Vienatvė užgraužė. Pats žinai- tokie laikai. Laisvos vilkės į rytus patraukė... Bet baisiausia pilvas.
- O ką pilvas?
- Gurgia.
- Alkanas?
- Alkanas... Alkanas, kaip vilkas! - vilkas isteriškai susijuokė.
- Palauk, - kiškis atsistojo.
Išėjęs laukan užsirūkė motiejuką ir susimąstė. Prieblanda netrukdė, bet ir nesitraukė. Kiškis nužvelgė iki skausmo pažįstamus medžius, krūmus ir samanas... vešančius kopūstus. Parūkęs nusispjovė ir grįžo vidun.
taigi aišku, aš kokią akimirką galvojau pala pala, o tai kaip čia suprast, o poto supratau. Nerealiai, patiko dar ir dėl to, kad pabaiga liux, nebūčiau sugalvojus, nujaučiau, kad į tą pusę, bet tik jau netaip:)))
Nu perskaičiau su didžiuliu malonumu, tačiau gi štai kiškelio likimas man asmeniškai liko absoliučiai slaptingas ir neįspėjamas. Bet gal tame ir smagumas. :)