Buvau, esu ir būsiu

Aš buvau, dabar esu ir, sako, būsiu         
dėmele  mėnuly, šešėliu ant saulės.           
Gal į žemę man sulįst, į kriptą, rūsį?
Dar nuskins mane žvaigždutė ir iškaulys

pasakyti, kur miriau, ar noriu gimti
šlakeliu akimirkos ant vaiko skruosto.
Noriu daugtaškius iškeist į tėvo rimtį,
nes mane kaip klouną dvaro šunys uosto

į medžioklę nekaltybės ragui kviečiant.
Čia balti žirgai per mano knygą joja.
Botagu ją plaka ir nurūksta spiečiais.
Nepalieka brydės, net minties šilojų

nepalieka pabaigai, net blyškiai pradžiai.
Po atsakymu akim klaustuką rašo.
Apkabinsiu tašką ir prasmegsiu skradžiai
žemės dulke į rasotą ryto lašą,

kur apakina ražienas liepos sniegas.
Neužkalkit grotom, mūzos, viso triūso!
Mano daugtaškiai, kableliai dar nemiega –
aš buvau, esu, tačiau tašku nebūsiu.