Nebuvom

Sąskambiais stiklo pragysta varpeliai
ten, kur nebuvom. Ir būti - nebūsim,
sakė - pirmyn, o mes manėm - negalim,
juoką sučiupę delne. Vėjo gūsiai

šnabžda ausin apie gerves prie Ryto,
šoka plaukuos ir niūniuoja dainelę,
mes - susižvalgom ir tylim. Lig kito
traukinio, kelto - bet ko. Kad tik kelias

vytų mintis. Ir nė kiek nevėluojam,
laukiam - sulauksim. Kol delnas prie delno,
mėlynos akys ir pilkos. Sustojam,
čia mes nebuvom. Nebūsim. Dar pelno

pievos gėles, o upeliuose auksas,
žėri smagiai. Bet nebuvom - nė karto,
gal ir nereikia. Tik tyruose lauksim
saulės. Pasaulio. Gal matėt? Prie vartų

stebim ramiai - gal ateis, jei užklydo,
viską nuo upės link upės mes menam,
štai ten per naktį link jūros nubrido...
Mes niekur nebuvom. Mes visad  - gyvenom.