Smėliavaikiai

Nėra nieko amžinesnio už laikiną, kažkas yra pasakęs. Ir nėra nieko pastovesnio už vėjo rūšiuojamo smėlio raštų kaitą. Smėlio dulkėse gimsta gyvybė, ten ji ir pasibaigia. Mielieji, ar kada esate nusipirkę saują smėlio? Ne? O be reikalo. Vadinasi, niekad nebuvote ten. Kur vaikams priklauso ateitis, kuri telpa toj mažoj saujoj.
Sakau aš jums, tuomet bent trumpam apsimeskite.
Kad niekad netektų pamiršti savo prigimties.

- - -

Monotoniškas mašinų dūzgimas čionai bet ką užliūliuoja. Atbukina dėmesį, nukreipia žvilgsnį į horizontą, kol visas vaizdas susilieja, tampa viena pulsuojančia dėme, neturinčia jokių kontūrų ir siluetų. Tik saulės nušviestos dulkės, mirguliuojančios ore, leidžiasi ant asfalto, nugula iš karščio geibstančius augalus ir įkyriai lenda pavieniams praeiviams į akis bei šnerves.
Kotryna pajudina nuo sėdėjimo nutirpusią koją, nežymiai kilsteli antakį ir apsidairo- apsnūdęs visas priemiestis. Tolumoje, vos įžiūrimi pro dulkių debesis, boluoja gamyklų kaminai. Visas oras čia persisunkęs karščiu ir tvankuma, rodos, kad kvėpuoji išmetamosiomis dujomis, sumišusiomis su silpno vėjo pakeltomis smėlio dalelėmis. Greta esančiu plentu lėtai nurieda du sunkvežimiai, prikrauti žvyro ir smėlio iš vietinio karjero.

Šitam pramoniniam priemiestyje praslinko Kotrynos vaikystė. Ne prabėgo, o tiesiog lėtai stūmėsi priekin valgant, kartkartėm nusnūstant ir, svarbiausia, žaidžiant. O taip, ta mergaičiukė velniškai mėgo žaisti. Ypač tose apleistose smėlio atodangose, esančiose visai šalia namų. Jos visada Kotryną traukė ir žavėjo. Ne vien dėl to, jog ten vaikams buvo griežtai uždrausta žaisti. Tie magiški smėlio klodai, vaiko akiai neaprėpiama laisvės oazė priklausė vien jai. Čia ji buvo karalienė ir teisėja. Čia buvo savas kodeksas, savi lankytojai ir savos bausmės už kėsinimąsi patyliukais užimti svetimą smėlio plotelį. Ekscentriškos ir užgaidžios bausmės.
Kaimynystėn atsikrausčius naujiems žmonėms mergaitė netruko pastebėti jų sūnaus- baltaplaukio tarzaniuko vėjo nugairinta ruda oda.
- Karolis, - jau kitą dieną jis nuskuodė pažindintis su kiemo vaikais. Kotryna buvo vienintelė, nepriėjusi pasisveikinti. Mergaičiukės savigarba šito niekad nebūtų leidus. Tad ji tik numetė kreivą šypsnį ir paknopstom nudūmė į savo smėlynus.  Po kelių minučių pajuto kažką stovint jai už nugaros. Skaisčiam veidukyje užsiplieskė raudonis:
- Kas tau leido čia brautis?! Čia mano smėlis ir mano draugai, girdi, a? Kiekvienas, norintis čia pasilikti, turi padaryti mano sugalvotą darbą. Jei nepadarysi, niekada niekada nebegalėsi čia ateiti, - vaikiškas išdidus įniršis liejosi per kraštus.
Berniūkštis įžūliai nusišypsojo ir linktelėjo galva. Vos vos. Taip buvo patvirtintas nebylus amžinas susitarimas suprasti vienas kitą iš vieno žvilgsnio, vieno žodžio.
Akimirką pagalvojusi, Kotryna parodė pirštuku į praeivį, lėtai žingsniuojantį plentu:
- Parduok tam dėdei saują smėlio. Jei tai padarysi, tapsi smėlynų gaujos nariu...
Nė nespėjo mergaitė nutaisyti paniekinamos veido išraiškos, o Karolis jau stovėjo ant plento. Po akimirkos prisivijęs keleivį, susistabdė ir ištiesė jam pilnas rieškučias smėlio. Aplinkinių gamyklų ūžimas nustelbė visus garsus, todėl Kotrynai beliko tik stebėti, kaip praeivis paslaugiai atsega savo rankinę, jon byra smėlis, o berniukas, dar kažką sušukęs vyrui, skuodžia atgal, mojuodamas dešimties litų banknotu.
- Ką, ką tu jam pasakei??..
- Netikėjai? Aš dėdei pasakiau, kad tokia proga pasitaiko gal tik kartą. Kad jam gal niekas niekada nebepasiūlys nusipirkti šito smėlio. Ir jis pasakė: „Teisingai, reikia naudotis visomis pasitaikiusiomis progomis. Ypač- vienkartinėmis“. Nelabai supratau, ką jis norėjo pasakyti, bet man ir nerūpi. Aš padariau tavo darbą.

- - -

Nuo to laiko smėlynuose karaliavo dviese. Ir visuomet kartu. Ten buvo jų laisvė, jų smėlio audros, ten tik jiems priklausė „posmėlinės“ slėptuvės ir išraustos duobės, paslėptos po drobės ir smėlio sluoksniu, kur nežinantiems nusilaužti koją- vieni juokai. Žaidimo draugai Kotryną ir Karolį praminė smėliavaikiais. Net ir užaugę jie nepametė vienas kito, nepakilo į skirtingas puses. Žinojo- smėlio vaikams privalu likti kartu. Kad rytais sveikintų sirpstančią saulę, kad nupūstų dulkes viens kitam nuo veido ir eilinių dienų. Tik kartu jiedu moka kvėpuoti sausu oru, draskančiu plaučius, tik dviese gali neašaroti, žiūrėdami į skaudžiai geltoną saulės diską ir uosdami virš pilkų magistralių kybantį smogą. Smėliavaikiai žinojo, ne, gal tik nujautė, kad su ta vaikiška smėlio sauja jie pardavė dalį savo laisvės. Ir dabar, norėdami, kad jos užtektų, turėjo dalytis likusia laisve vienas su kitu.

Tą suglamžytą prakaituotą banknotą jie užkasė giliai giliai smėlyje.

- - -

Ir štai dabar Kotryna vėl sėdi čia. Pasinėrusi į prisiminimus, ji visai užsimiršo- nejudėdama prasėdėjo kokias tris valandas. O juk beveik niekas ir nepasikeitė. Išsitiesus ant smėlio ir užsimerkus, vis dar gali įsivaizduoti esantis vidury dykynės, kur pratisai mauroja vieniši klajokliai. Plentu kartkartėm dar nuvažiuoja sunkvežimiai, apsunkę nuo akmens skaldos ant kuprų. Tik pats smėlio karjeras- nykus ir apleistas. Čia seniai jau nežaidė joks vaikas, nebevaiko jų darbininkai su šalmais. Sutryptas smėlis nebebyra tarp pirštų. Kotryna pasimuisto ir stipriau sugniaužia kumštuką.
Pabaigusi mokslus ji persikraustė gyventi pas Karolį, kuris tuomet jau turėjo butą kitame miesto gale. Taip jie abu išstojo iš smėlynų gaujos. Bet žaisti nepaliovė. Ekscentriška Kotrynos prigimtis neleido jai ramiai sėdėti vienoje vietoje. Labiausiai ji bijojo rutinos. Ir darė viską, kad jos išvengtų. Užsidariusi bute su Karoliu susigalvodavo keisčiausių žaidimų, atstojančių jiems snobiškus firmos vakarėlius ir vaikščiojimus po parduotuves. Iš pradžių jie dienų dienas žaisdavo šachmatais, o pralaimėjusysis turėdavo atlikti bausmę. Kartais tai būdavo liepimas visiškai nuogam nueiti pas kaimynus pasiskolinti druskos. Kartais reikėdavo parsivesti namo elgetą, jį nuprausti ir išmokyti bučiuotis kito akivaizdoje.
Smėliavaikiai tiesiog mėgavosi savo nežabota laisve ir fantazija. Jiems priklausė ateitis, bet jie nežinojo, ką su ja veikti. Šachmatams pabodus, Karolis sugalvojo kitą žaidimą- jie eidavo prie netoli esančio geležinkelio ir laukdavo atūžiant traukinio. Išgirdę jį besiartinant, sėsdavosi ant bėgių ir, sukaupę visą dėmesį, varžydavosi, kurio savisaugos instinktas leis išsėdėti ilgiau. Kiekvienąkart jie su liguistu azartu laukdavo to momento: garvežio ūžesys- šaltas bėgių metalas- įtampa- kurtinantis įspėjamasis švilpukas- žaibiškas kūlverstis ant žolės. Ir tai- per kelias sekundes. Tada abu drebantys nuo plūstelėjusio adrenalino ir pavojaus malonumo lįsdavo į apleistą šalia esantį sandėlį ir mylėdavosi.
Savaitgaliais Kotryna dažniausiai prisiprašydavo važiuoti į paliktuosius smėlynus. Nors porai valandų. Kai pirmąkart po išsikraustymo jie čia atklydo, prisipylė maišą smėlio ir vėliau jį išpylė ant savo buto grindų. Tuose karjeruose abu vėl pasijusdavo įnoringais vaikais, bedūkstančiais po savo valdas. Ir mylėdavosi.

- - -

Pakilęs vėjas ima Kotrynai į akis berti smėlio kruopeles ir ji papurto apsunkusią galvą. Tarp sutaršytų plaukų pradingsta šypsena, lyg ne savo vietoj, lyg pavėlavusi. Moteris pasitrina perštinčias akis ir užberia drėgną delną smėliu. Kotryna pasijunta pavargusi, bet dar neskuba stotis ir išeiti. Šį, paskutinį kartą ji nori šičia pabūti ilgiau, dar ilgiau, nei kada nors yra buvusi. Ji žino- vienai čia nėra ką veikti, viena būdama ji pradėtų čia staugti iš ilgesio.
Nors ne, ji ne visai viena. Gali įsivaizduoti, kad Karolis čia miega kartu. Ir visam laikui. Nuo to vakaro, kai jie, kaip visada, bėgo nuo kasdienybės. Tada jie vaikščiojo stačiu skardžiu, tos atodangos pakraščiu. Ir Karolis susilažino, jog nubėgs žemyn nė karto nesuklupęs ir neparkritęs. Matydamas skardžio nuolydį, tam tik Karolis ir galėjo pasiryžti. Kotryna patenkinta liko viršuje- jei jis nors truputį suklups, turės namo grįžti ant mašinos stogo, vilkėdamas jos trumputę suknelę ir nieko po ja. O jei visgi nusileis sėkmingai, irgi neblogai- tada nuoga ant stogo važiuos ji.
Karolis, šaižiai sušukęs, leidosi bėgti. Iš paskos sutvisko debesys dulkių ir dusliai sumurmėjo pavargę smėlynų klodai. Išjudinti smėlio lakštai lūžo nuo skardžio viršaus ir tėškėsi žemyn, tėviškai apkabindami Karolio kaklą. Jis dar spėjo pagalvoti: „laimėjau! “ ir tada prisiglaudė ant aštrios skaldos krūvos, minkštesnės dabar jau už plunksninius debesis.
- Kodėl visada tu turi laimėti?, - Kotrynos veidas akimirksniu tapo pilkas ir akmeninis.

Namo ji grįžo nuoga. Tik ne ant stogo, o už vairo. Viena.

- - -

Gal kada važiuodami namo, mielieji žmonės, matėte mergaitę, pakeleiviams pardavinėjančią ilgesio rieškučias. Vėjo nugairinta oda ir suskirdusiomis nuo karšto smėlio pėdutėmis. Smėliavaikiai po vieną gyventi negali, jiems neužtenka laisvės, kurią kažkada iškeitė rafinuotų žaidimų malonumą.
Sakau aš jums, sustokite šalikelėj ir ištieskite smėliavaikiui suglamžytą, suprakaituotą banknotą.

Ji atseikės jums saują smėlio. Amžiniausią iš laikinųjų.