Pavasarinė ruoša

Užuolaidoje įsipainiojo
tavo žvilgsnis, mestas kadaise.
Ir nenori išlįsti.
Niurzga, kai gundau jį
šviežiu pienu, bet nekruta.

Tai sakyk,
kaip man dabar langus išvalyti?

- - - - - - - - - -

Baltas lapas ant žvilgančio stalo
priekaištingai žiūri į mane.
Ko? Ko nori?
Bet jis tik parodo man liežuvį
ir apsimeta miegąs.

Na taip, per valandą
galėjau parašyti daugiau, nei tavo vardą.

- - - - - - - - - -

Mano kambarys prieš mane
maištauja.
Norėjau susitvarkyti,
išmesti atodūsius ir banalybes.

O jis ėmė ir pasislėpė.

- - - - - - - - - -

Spintoje radau gintarų maišelį.
Kol jį apžiūrinėjau, man paspendė
pasalą.
Įsipainiojau užuolaidoje
kartu su tavo žvilgsniu.

Tai po šimts, ilgai man čia kiurksoti teks,
ar teiksies pasirodyti?
Aš juk dar indų neišploviau...

- - - - - - - - - -