"Bus tų saulių"
<epitafija nematomam žmogui>
Laikas grimzdo smiltelėmis. Nieko neveikiantis dangus džiaugėsi susirinkusiais.
- Dabar esu laimingas. Jokių operacijų... ir spartos, - ištarė robotas ir paklausė kaliausės, - ar pažįsti laimę?
- Kai varnos, - vyptelėjo kaliausė.
- Ką varnos?
- Sugrįžta.
Robotas nesparčiai pamąstė ir paklausė žmogaus:
- O tu?
Žmogus tik nusijuokė, sviedė į šalį liemenuką ir nubėgo per kopas. Paskutinį kartą.