Pasaka apie didelį zuikį ir mažą bitutę

  Didelis linksmas zuikis šuoliavo per pievą. Žolės stiebeliai lenkė savo žalias galveles po minkštom zuikio pėdutėm. Saulutė spigino, o danguje nebuvo nė debesėlio.
"Diena puikiai tinka nuotykiui", pamanė zuikis.
  O tuo metu maža mažutelaitė bitutė dūzgė savo keliais į pievos pakraštį. Diena buvo sunki, nes gėlių, tokiu oru ypač skaniai kvepiančių ir ryškiai žydinčių, galvos linkte linko nuo žiedadulkių. Ji kaip tik dairėsi iš kur sklido tas nuostabus, viliojantis kvapas ir... BUM! atsitrenkė į didelę raudoną zuikio nosį ir nukrito į žolę. Zuikis pasilenkė ir minkšta minkštutelaite priekine letenėle paėmė bitutę, kuri papurčiusi galvytę ėmė zvimbčioti:
– Ech, visos mano žiedadulkės. Visas dienos darbas. Siaubas... Ir kas per raudonas daiktas pasipainiojo man kely? Ką motinėlė pasakys? Ajai...
  Ji ropinėjo po pilką zuikio letenėlės kailiuką ir rankiojo kelias nubyrėjusias žiedadulkes. O zuikis buvo nusiteikęs draugiškai ir, kaip pats mėgo sakyti, nuotykiškai, todėl paklausė:
– Gal nori su manim liuoksėti prie pamiškės upelio?
– Kokio dar upelio? Tiek darbų, o jis apie upelius kalba! Ką aš motinėlei pasakysiu? Visas dienos darbas... Visos žiedadulkės... Vargšė aš vargšė...
– Žinok, ten tokia skani žolytė. Visa žalia žalia ir sultinga. Kaip niekur kitur. Eime su manim.
– Žolė! Aš jos nevalgau! Ir kur tu matei, kad bitės vaikščiotų?
Visgi zuikis nenorėjo pasiduoti ir tarė:
– Ten, man atrodo, auga kažkokios ryškiai geltonos gėlytės...
– Ajai... Ką man daryti? Per pusę dienos visos pievos juk neaplakstysiu. O kaip kitaip..., - čia bitutė išgirdo tai, ką pasakė zuikis, - gėlytės? Ir dar ryškiai geltonos? O jų ten daug?
– Hmmm... Daug!
– Tada skrendam. Nepamanyk, kad aš nemandagi. Tu galėsi užkrimsti tos žolės, o aš, aš pririnksiu žiedadulkių daugiau nei kitos bitės.
  Taip tą karštą ir šviesią dieną susitiko didelis zuikis ir maža bitutė.
  Iki pamiškės upelio zuikis šuoliavo, o bitutė zvimbė šalia, laiks nuo laiko nutūpdama ant dešinės zuikio ausies atsikvėpti ir pailsinti sparnelių. Kai jie pasiekė vėsia drėgme dvelkiančią pamiškę saulė jau linko vakarop, todėl bitutė rinko žiedadulkes labai skubėdama. Baigusi ji nutūpė zuikiui, kuris gulėdamas ant nugaros susimąstęs žvelgė i dangų, ant pilvo tuo truputį jį juokindama.
– Tavo sparneliai ir kojytės baisiai kutena, - krizendamas pasakė zuikis, - o aš dabar juoktis neturėčiau, nes galvoju.
  Paskutiniai du žodžiai nuskambėjo labai didingai. Bitutė nustojo ropinėti ieškodama patogesnės vietelės atsipūsti ir sukluso.
– Matai debesis? Jie plaukia dangumi nuo ryto iki vakaro. Įdomu kaip jie nepavargsta... - tęsė zuikis.
– Aš be sustojimo galiu nuskristi nuo savo namų iki pievos galo. - Bitutė neištvėrė nepasigyrus.
– Kokie jie gražūs būna, kai pakraštėliai nusidažo rausva spalva. Taip kaip dabar. Nusprendžiau! - Bitutė net šoktelėjo nuo netikėto zuikio šūktelėjimo. – Kada nors ir aš būsiu debesėliu ir galėsiu visą dieną šuoliuoti per dangų. Nuo ryto iki vakaro.
– Bzzz... Saulutė jau leidžiasi. Kaip aš dabar nukaksiu namo? Užsišnekėjau čia su tavim. Nespėsiu namo iki saulės laidos - neįleis. Ajai...
– Nagi nustok nerimaut. Skrisk man ant dešinės ausies galiuko ir tvirčiau laikykis...
  Bitutė baisiai vargdama nutūpė zuikiui ant ausies ir pagalvojo: "Ech, nereikėjo tiek žiedadulkių prisirikti. Vos paskrendu. Bet negi dabar išmesi?"
  Šuoliuojat per tuštėjančią pievą zuikiui baisiai norėjosi dainuoti. Ir jie dainavo. Bitutė dūzgavo kažkokią melodiją, o zuikis dainavo apie viską, ką šiandien matė ir patyrė. Abu būtų išraudę, bet nei per zuikio pilkąjį kailiuką, nei per bitutės dryžiukus to nesimatė.
  Kai jie pagaliau pasiekė bitutės namus, saulutė jau buvo beveik nusileidusi, todėl atsisveikino jie labai skubėdami.
  Tačiau kitą rytą visai nesitarę abu susitiko toje pačioje pievos vietoje, kurioje taip netyčia vakar susidūrė. Ir abu buvo labai laimingi. Didelis zuikis ir maža bitutė.