Ciklas [ 2 dalis - epilogas?]

Džonatanas Riftas gulėjo ant nugaros. Žiūrėjimas į lubas ramino. Jau antri metai, kaip pasaulis kraustosi iš proto. Žudo ir žudosi fanatikai, pora šalių apsikeitė branduoliniais smūgiais, tūkstančiai turtuolių paaukojo visus savo pinigus ir užraukė su šiuo pasauliu... Ir visa tai - tik dėl to, kad saulė truputį smarkiau paspigins. Tas truputį, suprask, yra tiek, kad visa suknista planeta švelniai paskrustų. "Dar vakar tai buvo netikra, - galvojo Riftas - o šiandien - neišvengiama realybė". Kita vertus, jis puikiai suvokė, kad šito galėjo išvengti - tos valstybės, kurios dar pastovėjo ant kojų ir nekibo viena kitai į gerkles, "susimetė" šiek tiek pinigų, ir pasistatė nedidelį laivynėlį. Kosminį. Pajėgų evakuoti apie trečdalį šių šalių populiacijos. Prieš savaitę Džonatanas išlaikė testą, kuris nulėmė jo išsigelbėjimą. Dvipusį bilietą į ekskursiją po “Marso apylinkes”. Galbūt net į Marsą - nebuvo atmesta ir ši galimybė; Žemę galėjo svilinti ilgiau, negu norėtųsi. Paskui visi draugiškai vėl parsikraustytų atgal. Arba jų palikuonys. Arba palikuonių palikuonys. Kaip visada, ateitis buvo neaiški.
O saulė jau pradėjo svilinti. Pirmasis svilsterėjimas nutvilkė aziją. Kinijos populiacija sumažėjo 15%, tais, kurie pirmojo blyksnio metu nebuvo šešėlyje. Jie tiesiog iškepė. Toliau svilinimas buvo cikliškas, ir visuose miestuose kas pora dienų galėjai išgirsti oro pavojaus sirenas ir iš anksto įrašytą balsą: "Iki ciklo pradžios liko 15, 14, 13... 1". Nespėjai pasislepti - pats kaltas. Juk buvai perspėtas.
Lauke pradėjo kaukti sirenos, ir Riftas tingiai pasuko galvą link lango. Buvo graži ir giedra vasaros diena, o seksualus moteriškas balsas ramiai, tarsi skaitydamas orų prognozę, balsiai skaičiavo sekundes, likusias iki svilinimo.
Riftas nusisuko ir užsimerkė. "Vienas" buvo palydėtas akinančio blyksnio - atrodė, kad sprogsta dešimtys nebylių atominių bombų. Po poros dešimčių milisekundžių tas pats moteriškas balsas pranešė: "Ciklo pabaiga. Geros jums dienos". Cikliškumas cikliškumu, bet dabar pagal šį seksualiai ramų balsą galėjai nustatinėti laikrodį - ciklas vyko kas valandą. Paprastai tariant, ciklas buvo tarsi sraigės kiautas - po kokio pusmečio jis vyks kas dvi minutės. Riftas vėl pažvelgė pro langą - tik tam, kad pamatytų, kaip vėjas (vėjai pastaruoju metu irgi pasidarė pernelyg stiprūs) neša kažkokio nelaimėlio pelenus ("štai ir išsipildys mano noras - kad mane kremuotų" - dingtelėjo Riftui) ir kad smėlynai dar pora metrų pasistūmėjo link miesto. Ant šaligatvio mėtėsi kažkieno išdegęs [pamestas] šešėlis. Už miesto, ties horizontu, matėsi blizgančios plieninės strėlės, šešiasdešimties laipsnių kampu nukreiptos į dangų. Staiga Riftas pagavo save galvojantį apie žalius medžius ir tyliai šlamančią žolę. Juk to labai truks ten, tamsiame šaltyje. Ir staiga jis suprato, kad negali, paprasčiausiai negali išskristi. Vien tik ta mintis apie amžiną naktį jį nugasdino labiau, negu pragaro ugnis, gresianti, jei jis pasiliks. Jis pabandė įsivaizduoti save, uždarytą vienoje iš tų sidabrinių raketų, savo mažą kambarėlį, žmones, kurie skris kartu... ir tuštumą, nuo kurios skirs tik pora lakštų plieno... Riftui pasidarė silpna, ir jis pabalęs susmuko ant grindų. Dieve, galvojo jis, negi man teks palikti šitą pasaulėlį, kuriame aš praleidau visą savo gyvenimą, ir keliauti tiesiai į tą košmarą? Dieve, kuris esi danguje, kodėl tu iš mūsų atimi ir šitą rojų? Juk tu matei, mes neatsikandome uždrausto vaisiaus, o jei ir atsikandome, tai išspjovėm. Dieve, visų mūsų Tėve, kodėl mus palikai tokioje bėdoje, juk gali, ir, pagaliau, privalai padaryti nei daug, nei mažai - tik stebuklą. Įrodyk mokslininkams, kad jie klysta. Prašau... Aš, niekingas kirminas, vardu Džonatanas Riftas, prašau tavęs, Dieve, prašau... prašau...
Džonatanas Riftas susmuko be sąmonės viduryje kambario, likus penkiolikai minučių iki ciklo.

***

Riftą pabudino blyksnis ir kūnu nuvilnijusi karščio banga. Moteriškas balsas už lango pranešė "Ciklo pabaiga. Geros jums dienos". Riftui į tai buvo nusispjaut. Jis žinojo, kas yra teisybė, ir kas yra melas. Jis atsikando uždrausto vaisiaus ir prarijo tą kasnį. Jis žinojo, ką darys. Jo ateities planai buvo visai nesusiję su bėgimu į tamsų šaltį. Ir jis buvo ne vienas.

***
Po savaitės prasidėjo evakuacija. Dauguma žmonių, kaip ir Džonatanas, sirgo atvirojo kosmoso baime, tad pakilo tik keturiasdešimt raketų. Žmonės mojavo išskrendantiems. Mojavo ir Džonatanas Riftas. Paskui jis nusisuko ir patraukė namo.
Tądien jis pirmą kartą gyvenime verkė iš širdies.

***
Mokslininkai ir kompiuteriai pasišiukšlino - Marsą, kuriame apsistojo paskutinė žmonių saujelė, irgi pasvilino. Apakintas priešpaskutiniojo ciklo, paskutinis žmogus siekė stiklinės su vandeniu, bet ji buvo per toli. Jo dulkės susimaišė su svetimo pasaulio purvu ir tapo rožinėmis.

***
Vienišas miestas tyliai tęsė kovą su dykuma. Iš smėlio kyšojo lempų stulpai.
Prie horizonto stovėjo pusiau apsemtos įkrypai nukreiptos į dangų strėlės.



---
Šitas kūrinys - gana senas... nors, žinoma tai nieko nereiškia
Idėja - bendra su IgnitOR (žr. sunscreenless).