Romanas. Tęsinys 2.

Vaizdas pro rūką. Nugara ropoja šaltas stoties grindinys.
Guliu lyg užburtame rate, kuris mane apsaugo nuo piktųjų dvasių. O už rato fragmentuojasi veidai. Viename taške ir moteris, iš kurios krepšio kyšo prancūziškas batonas, ir vyras su auksiniais dantimis, ir mergaitė tvirtai įsikibusi į mamos ranką. Jų burnos atviros, lyg negalėtų apžioti žodžių.
Dideli jie atsimuša nuo sienos ir kaip gerai pripūsti kamuoliai dar ilgai šokinėja, kol nurimsta.
Tuk. Tuk. Beldžias.
- Prašau.
- Aš tavęs laukiau, o tu neatėjai. Kodėl?
Ji klausia, kodėl neatėjau, o neklausia, kodėl aš guliu čia.
- Be dokumentų negalėjau pereiti sienos,... o kaip tu čia patekai? Kaip tu atsidūrei šalia manęs, rate?
- Traukinys jau ... kol laukiau tavęs, tavo vietą užėmė toks dėdė  dideliu tvirtu pilvu. Pagalvojau, kad ant jo galėtume lošti kortomis. Moki "Vežimą"?
Nusišypsojau. Nežinau, ar matė mano šypseną, bet pajutau, kaip ji numauna man batus, kojines. Liečia kojų pirštus. Kutena.
Paskui, apsisukusi, mano pėdas pasikiša po pažastimis. Trukteli kaip roges.
Prakertam  sieną, traukiasi iš kelio žmonės, moja lyg išlydėdami. Slystu lengvai, lyg gerai suteptos slidės.
Savo kojos nykščiu jaučiu, kaip drėgsta jos pažastis. Per rūbus jaučiu.
Varpelių dzinguliavimas, arklio kvapas. Prakaitas.
Ji visa šlapia. Garuoja. Nors ir lengvai slydau - užduso.