Tavo atsimerkimas

Girdžiu-
šimtai pėdelių mindo
raštą,
Susapnuotų lūpų
diktuojamą,
O tu rangaisi kampučiuose-
Tai vienur, tai kitur-
Tai nėriniuotos nosinaitės mazge,
tai bučiuojančių lūpų,
Taip pamažėl augančioj
mano sieloj užsnūsdamas.

Tavo rankose miega
paskutinio vakaro jausmas.
Vaiko akys įžiūri
pro tirpstančias
ledo gėles-
Tavo upės pabunda,
sumurma vandenys
ir atgimsta svajonė
svajot nebaigta.
Tik dar tylim,
o jaukiai-
kaip tylintys broliai.
Į seniai apakusius
ežerus krenta
žvaigždynų vaikai.
Tik dar tylim,
o tylėdami
supam svajonę.
Patylėkim tokie-
lyg negimę vaikai.