K

Į mano mirusį veidą sugulė alkanos, išverktos vasaros.
Suspaudžiu delną - skausta sušalusios eketės -
Iš viso mano gyvenimo - bulvių lupenų duobės.

Krūtinė alsuotų. Bet tą infantilišką ūžesį tildau.
Dabar joje pusto dykynės verpetai,
Nušalusiom pirštų galūnėmis drėskia... Palik!
Palik vėją! Ar pirmą kartą...

Į mano mirusį veidą gyvatė suleido nuodų -
Nuodų iš visos vaikystės, iš laukimo, iš dulkių ant palangės kampo, Iš girto kvapo, įsismelkusio į krintantį tinką.
Nuodai iškraipė grimasą ir tu jau matai
Mėnulio puslankį ant bąlančių lūpų.

Šypsaisi man... O dūstu.
Kalbi man... O dūstu. Nueini...
Į mano mirusią širdį gyvatė suleido nuodų -

Iš tavo tolstančių švininių žingsnių aido.