Yra

Pašmaikštavimas KS kūrinio Nėra tema


Dabar negalėčiau tiksliai pasakyti, kur mes pirmą kartą susitikome, nors lygiai taip pat negalėčiau tvirtinti, ar išvis buvo dar ir kitas kartas. Bet nesikapstykime po visą žmonijos istoriją, apsistokime kol kas tik ties tuo pirmuoju.

Taigi, kur tai galėjo nutikti? Rytais dažniausiai būnu Mėnulyje, visokie darbo reikalai, susitikimai, sutarčių pasirašymai ir panašiai. Vakarus praleidžiu Laisvės alėjoje. Aha, kiek pamenu, tada jau saulė buvo link laidos, tada Mėnulis, savaime suprantama, atkrenta. Lieka Laisvės alėja. Taip, būtent prie kažkada buvusios kavinės Orbita, paskui ten įsikūrė skandinavų bankas, o šiuo metu kažkokia maisto prekių parduotuvė. Tikrai, po darbo sugalvojau nusipirkti jogurto, paprastai pasistiprinu vakare tik desertu. Jogurtu su mėlynėmis, avietėmis arba vyšniomis, kitų nesirenku. Taip, tikrai, kaip tik ketinau įeiti į pastatą, kai prieš save išvydau gręžiančias mano vidų akis. Tiksliai nepasakysiu akių spalvos, niekada jų neįsidėmiu, bet jos taip skverbėsi į mano vidų, jog pajutau arktinį šaltį, tad greičiausiai jos buvo mėlynos spalvos.

Prieš mane stovėjo jaunuolis, gal ne vyresnis už mane, vienoje rankoje laikė šimtinę, tad pagalvojau, gal jis ketino patekti į banką ir ją išsikeisti, o čia tokia nesėkmė – vietoje banko kažkokia apgailėtina maisto prekių parduotuvė ir šimtinės išsikeisti, aišku, nepavyks, privers kažką nusipirkti, o jeigu tau nieko nereikia, tiesiog nori turėti kišenėje šiek tiek smulkių, tai kurių velnių tu pirksi prezervatyvų pakelį, jeigu nesiruoši jo panaudoti, arba jogurtą, kurio tu nevalgai, arba velniai žino kokią kitą prekę, kurią neturi kur įsidėti, nes tu esi be suknistos kuprinės, o prisikimšti kišenes ir vaikščioti kaip kalakutas gumbuotomis kojomis ir išsipūtusiu užpakaliu laikai nestilinga ir nemadinga elgsena, žodžiu, sutrikimas ir neviltis iš jo žydrų, pasirodo, akių tiesiog brovėsi į mane, tad aš jokiu būdu negalėjau būti negailestingas ir tiesiog apeiti pagalbos prašantį žmogų, aš irgi sustingau ir mes abu sustingę laukėme, ką patars šioje situacijoje draugas likimas. O likimas tuo tarpu atleido vaikino pirštus, kurie laikė šimtinę, ir ji lėtai nusileido jam prie kojų. Pagalvojau, tai buvo puikus ženklas man žengti pirmą žingsnį. Ir aš jį žengiau. Pirmyn. Paskui žemyn. Prie banknoto. O tada aukštyn. Bet aš buvau per arti oponento ir mūsų akys atsidūrė šalia vienos kitų. O burnos alsavo tiesiog viena į kitą. Galiausiai jos susiliejo, aš nežinau, kieno judesys ta linkme buvo pirmesnis, gal viskas įvyko vienu metu. Tik pajutau, kad mūsų liežuviai tyrinėja naujas teritorijas.

Du tapalyčiai žmonės stovėjo prieš buvusią kavinę, paskui tapusią banko buveine, o dabar priglaudusią maisto prekes, tame tarpe ir jogurtus, kurių man taip reikėjo, paskendę kažkokiame kosmose ir nekreipdami dėmesio į juos supantį pasaulį. Tas pasaulis šiuo atveju susidėjo tik iš nedidelės Laisvės alėjos atkarpos, bet vis tiek tai buvo tam pasauliui šiek tiek netikėta. Vienok, vienas pilietis nesutriko ir priėjęs pakėlė iš mano rankų iškritusią jau velniai žino kieno šimtinę ir greitai pasišalino pamiršęs padėkoti.

Taip, tai tikrai negalėjo įvykti Mėnulyje, ten tam paprasčiausiai nėra laiko.

Lieka tik Laisvės alėja.