Vilniaus vaiduokliai. Ar tu ne kanukas?

Polietileniniai maišeliai sklando po tuščią miestą vėjyje nakties
bekūnės sielos kraupūs miesto padarai vaiduokliai
čežantys jie velkasi po žemę žolę parkuos už suolelių kliūdami
į aukštį kyla, įsivelia kaštonų šakose ir šnypšdami putodamiesi vėl ištrūksta
klajoja gatvėmis laisvi tačiau be vietos

šlamėdami čežėdami jie glaustosi palei praeivių kojas murkdami
nelyg kačių gyvenimai, jau paskutiniai, septintieji,
neradę kur sau tinkamai galėtų įsikūnyt

Polietileniniai vaiduokliai žudo laiką lėtai ir vangiai,
vangiai, bet užtikrintai, prastumdami klaikiai tuščias
smoge užsmaugtas nerimo naktis
jie valkiojas lyg Brodo ar Gorkynės hipių šmėklos
a la poetai valkatos Villonai, Vilniaus Verlenai kur apsvaigę sukas
bodlerišką absentą gerdami

jie baltavilnės plastiko avelės, pabėgusios iš nuogo manekeno sapno,
būtybės, kadais turėjusios patrauklų savo vidų,
jame šilta garavo duona ir bandelės,
dar jie išlaikė tolimąjį kvapą,
galiausiai jį išleido, išalsavo visą savastį, pilnatve visą

gamtos jie negyvosios padarai, jie žuvys nardančios rūke paskendusioj
Olandų gatvėje, mieste nugrimzdusio į praeitį kaip laivo,
kuriam per amžius amžinus kartojas tik kapitono ir jo įgulos žaidimai

taip spitriai nardo šie mieli bičiuliai, vaiduokliai kartais kraupūs, bet liūdni,
galbūt jie tau šiek tiek juokingi, ką gi

jie efemeriški ir nesugaunami tarytum žuvys asfalto upėj plukdančioj šiukšles
į priemiesčius iš šito meilės miesto
tėkmėj nusinešančioj vienišuosius, jų sielas ir sielojimąsį stiprų
seiliojimąsi meilų ir eiliojimąsį, jų paskutinias amžiaus eiliones

jie šnypščia, švokščia, žiovaudami vėjyje taip išsižioja
kad burnoje matyt nenono spindesys visos visatos
jie tykiai šnabždasi, ir suokalbiauja, kartais kuždasi
tik jiems paties suprantama kalba, jie suokia:
„o mes gyvuosime dešimtmetį mažiausiai, ir dar, ir dar kartelį, nagi! ”

kanukų išnaros vis perdvelkiančios kūnus, pražiodytoj maišelio burnoje, beliko paskutinės vakarienės trupiniai, Gariūnų kirų vidujinis plastikas