Jei uždarysi duris visoms klaidoms, tiesa bus neįleista...

Juoką keičia ašaros, o ašaras - šypsena...
Einantis laikas rodo gyvenimą,
Ieškojimą savo sielos žmogaus.

Užtenka vieno žodžio ar prisilietimo,
Žinojimo, jog ieškai po tuo pačiu
Dangum, kur rasi antra savo sielą.
Atmerkus akis ji laukia
Rankų šelnių prisilietimo...
Yra juk meilė sujaukusi visų širdis
Su saulę šildanti pasailį
Ir žmonių mintis.

Daug verkia vienišas žmogus
Už savo klaidas ir viltis.
Ranka nubraukia ašaras
Ir tai yra stiprybė.
Svajonės juk tampa realybe.

Viskas tik dėl blogų minčių
Ir pykčio surinkto su lietaus lašais.
Sugrįš ta laimė, džiaugsmas,
O skausmas pasiliks toli...
Mylėti išmokė saulė ir žiedai,
Svajoti - sapnai ir viltys.

Kartais girdžiu širdies plakimą...
Liūdną, vienišą ir vos gyvą.
Atleiskit tai sielai
Ir priimkit į savo širdis.
Dangus priima mus,
O jūs priimkit sielas netekusias namų.
Mažytis gailestis ir pagaliau
Saulė vėl šviečia dėl mūsų jausmų.,

Toli renkasi juodi debesys
Ir vėl verks dangus.
Esu viena pasiklydus tarp savo jausmų.
Smarkus lietus nuplaus tą skausmą
Ateinantį iš kažkur toli.

Būsi tu... Ir būsiu aš...
Uždegsim ugnį, nenuplaus net lietus...
Stoviu pievos vidury...

Naujas jausmas glosto širdį.
Esu tikra - meilė jau arti...
Įskaudinti žmonės renkasi kažkur toli,
Liūdesys lieka užmaršty...
Eina laikas ir jaučiu,
Ieško žmonės savo antrų sielų.
Sau jau radau dalelę mažą...
Tai mano lietus nuplovęs mano skausmus,
Aš jau atleidau, atleiskit ir jūs...