jūs visi nutolot.
net kai glamonėju jūsų kūnus,
galvoju apie vabzdžius,
kates ir mirtį.
o jūsų tiek daug:
efemeriškos mergytės
baleto bateliais,
nesiskutę operatoriai,
barų vaiduokliai.
visi jūs
stebit kaip šviesa sminga tarp
mano krūtų
ir daili vidinė terapeutė
leidžia viską.
aš noriu jus dulkinti,
man nereikia jūsų sielos,
prisipažinimų
ir išpažinčių.
geriau kalbėkime
apie filmus, kurių nematėme,
arba
cituokime Stedhalio epigrafus.
tada užmigsiu
ir mes būsim
bent šiek tiek arti.
Sakyčiau, kad kaip tik tai ir norėjau perskaityt, bet ar čia ne vienas šlykštesnių būdų neva suartėti su tekstu - prisišlieti ir graibyti kreivom rankom. Todėl to, ką sakyčiau, nesakau, o vien tiek, kiek pasakiau. Nors aš gal gi šlykštus žmogus, o, tikriausiai, be abejo toks, tad vis tik sakau, tai yra, sakau, ką sakyčiau, kodėl gi ne, kas reiškia, jog prisišlieju ir graibau kreivom rankom. Atsiprašau, žinoma, bet tebūnie. Išties net ir neatsiprašau, savaime suprantama.